Pradžioje šiek tiek statistikos. Nuvažiavome 1040km, per visą kelionę pakilome į 14.000 metrų kalną, pedalus sukome 25 dienas, pati kelionė tęsėsi 30 dienų.

Mongolija graži šalis. Nors tiksliau turėčiau sakyti toji Mongolijos dalis per kurią važiavau – Altajaus kalnus. Man – kalnai visada gražu, visada smagu važiuoti, nors tai reikalauja daug daugiau jėgų nei važiavimas lygumomis.

Prisimenu tą kalnų grožį, ežerus, naktinį dangų. Ir tąją ramybę, išorinę bei vidinę, kurią radau tuose kalnuose.

Prisimenu tą vėją, šaltą ir stiprų, pučiantį į veidą, pučiantį į nugarą; gūsius, kurie verčia iš kojų ir tylą sieloje. Galbūt, vis tik, vardas turi daugiau įtakos tam, kas patinka ir tam, kuo tampame, nei anksčiau maniau.

Prisimenu tą dienų dienomis lydėjusį kobalto spalvos, be jokio debesėlio, dangų. Zenite tamsaus mėlynumo, horizonte balto žydrumo. Atsigulus ant nugaros, susidėjus rankas virš galvos žvilgsnis už nieko nekliuva, tik skęsta beribėje mėlynoje bedugnėje, skęsta akių tinklainėje, skęsta sieloje. Ir tada nebelieka jokių minčių, nebelieka tavęs, yra tik tas beribis, visą apimantis mėlynumas.

Prisimenu tą tylą. Kur gali išgirsti kaip vėjas šiurena jau pradėjusią gelsti kalnų žolę; tylų upokšnio vandens gurgenimą per nugludintus akmenis. Tylą, kurioje gali išgirsti kaip plaka tavoji širdis. Kur laiką gali matuoti tais dūžiais.

Prisimenu tuos beprotiškai ir neįtikėtinai prastus kelius: akmenuotus, žvyruotus, smėlėtus, duobėtus. Ir kai iš nuovargio lūpose dingdavo šypsena, kai iš nuovargio bet kokia veikla prarasdavo prasmę, padėdavo muzika. Toji muzikoje gyvenanti harmonija tempdavo už ausų į priekį, kai nebelikdavo jėgų anei prasmės.

Ir štai, vakar visa tai baigėsi. Jaučiu kaip į sielą, milimetras po milimetro sėlina post kelioninė depresija, bet turiu ją kuo šiek tiek apmalšinti – darbu prie dienoraščio įrašų. Mongoliškas dienoraštis ir panašus į praėjusius dienoraščius ir visiškai skirtingas.