Nuo pat ankstyvo ryto dviračio stūmimas į kalną. Sunkus stūmimas. Kažkurioje vietoje pagavau save beprasmiškai spoksant į priekinio rato padangą. Pakilus kiek daugiau nei 200 metrų į viršų atsiveria įspūdingi balti kalnai. Grožis, atimantis žadą. Tiesiog sėdžiu ir mėgaujuosi matomu vaizdu. Šviečia saulė, traukia šaltokas vėjas, bet net jis negadina pakilios nuotaikos.

Ir toji kalnų tyla. Girdisi tik vėjo šniokštimas pakelės žolėse, bet kai jis nurimsta, pasaulį apglobia spengianti tyla.

Pakilus dar 170 metrų visu grožiu matyti Potanino ledynas. Kaip pasakytų mano pažįstamas dailininkas Ričardas Zdanavičius, su kuriuo teko garbė keliauti Turkijoje ir Gruzijoje, – žavinga!

Nedaug nusileidę link ledyno sustojame pievoje, pietaujame. Po to Algirdas, Dagnė ir aš patraukiame link ledyno. Per pievą, per akmenis. Per dideles krūvas, keliomis terasomis gulinčių riedulių. Akivaizdžiai matyti, kaip metai iš metų menksta ledyne esančio ledo kiekis.

Po nepilnos valandos vaikštau ant ledyno ledo. Koks tai nenupasakojamas malonumas. Laipiojant per akmenis, vaikščiojant ant ledyno, mano širdis tiesiog dainuoja iš džiaugsmo. Matyt, kažkuriame kitame gyvenime mano būta alpinisto.

***

↑377 m     ↓137 m     ~3053 m     9,93 km     02:00