Paryčiais aplanko įdomūs sapnai. Pasakoju juos Algirdui ir Dagnei, kvatojame iki ašarų.

Diena aušta saulėta ir labai šilta. Galvoju, kad įdienojus bus karšta.

Vakar vakare vaikinai sukūrė taip vadinamą šūdų laužą – pasirodo iš sausų karvašūdžių išeina šaunus laužas: pakanka ir ugnies, ir šilumos. Nesitikėjau, kad pavyks užkurti tokį laužą, nors šalia mongolų jurtų mačiau sukrautas išdžiūvusių karvių tortų stirtas.

Diena prasideda važiavimu į kalną. Tiksliau pasakius, stūmimu į kalną. Pakylame daugiau nei 360 metrų į viršų. Priekyje matomi vaizdai pasakiški. Matau snieguotas viršukalnes. Džiugina, kad neskauda raumenų po vakarykščio pasivažinėjimo žemyn aukštyn.

Ilsintis viršukalnėje mintys ramiai melancholiškos. Galvoju apie lėtai ir greitai slenkantį laiką. Atrodo, ką tik išvažiavau iš namų, o jau penkta diena kaip kelyje.

Kita dienos pusė – malonus važiavimas žemyn su keliais neaukštais kalniukais. Gražius vaizdus keičia dar gražesni, vėl šviečia saulė ir pučia gaivus vėjas; pievų keliukai geri. Vienas malonumas važiuoti tokią dieną.

Pavakaryje išvažiuojame į pagrindinį kelią, vingiuojantį link Tavan Bogd nacionalinio parko. Džiaugsmas baigiasi. Kelias – smėlis ir tarka. Bet ne tai yra blogiausia. Blogiausia, kad šiuo keliu zuja visokio dydžio sunkvežimiai. Jie kelia milžiniškus dulkių debesis. Pragaro kelias. Juo mums reikia važiuoti šiek tiek daugiau nei 13 kilometrų kylant į kalną. Lėtai kasamės į priekį.

Dviratis pavirto pilkos spalvos dulkėtu daiktu.

Matau besiganančius kupranugarius, priekyje sunkvežimių išmuštas dulkėtas kelias ir pakilimas į perėją. Retkarčiais atrodo, kad jis niekad niekad nesibaigs.

Perėjos viršuje traukia stiprus vėjas, gerai, kad į nugarą. Kelias nesikeičia: dulkės ir tarka.

Palapinę statau ant upės kranto, vėjas sustiprėja iki ypač stipraus. Bet, kol gaminame vakarienę ir verdame arbatą, vėtra nurimsta, vakaras labai gražus; pro debesis šviečia pilnas mėnulis, šalia šniokščia upė.

***

↑862 m     ↓1172 m     ~2153 m     55,70 km     04:56