Ryte vėjas nurimsta, šviečia saulė. Aštuntą ryto vis dar vėsu. Naktis buvo šalta, tačiau naujasis pūkinis miegmaišis, kurio komforto temperatūra -9, leidžia gerai išsimiegoti.

Diena viena iš tų tobulųjų – nei karšta, nei šalta, pučia lengvas gaivus vėjas. Pradžioje kylame į nedidelį kalniuką (apie 300 metrų aukščio), vėliau daug kilometrų leidžiamės žemyn. Pedalų minti praktiškai nereikia, galima džiaugtis matomais vaizdais. O vaizdai fantastiški, įvairių formų kalnai, horizonte ir už nugaros – snieguotos viršukalnės, kur ne kur baltuoja mongolų jurtos.

Privažiuojame pirmą platesnį upelį, šaipomės ir traukiame per dantį vieni kitus; netgi pavyksta įkalbėti Algirdą likti nakvoti prie šio upelio, bet kiti komandos nariai nori važiuoti į priekį. Priekyje laukia kilimas į 700 metrų kalną. Algirdas šypsosi, aš sakau, kad kai kas dar pasigailės tokio sprendimo. Ir išties – kirgiziško statumo pakilimas. Darosi sunku ir belieka stebėtis kolegų jėgomis – Aidas ir Dovilė mina į kalną neįtikėtu greičiu, kai likusieji vos įstengia pastumti dviračius.

Dagnei darosi silpna, sunku kvėpuoti net einant, nebėra kalbos apie važiavimą dviračiu. Judėjimo tempas drastiškai krenta. Pakilome tik nepilnus 300 metrus. Vakarėja. Kalbu su Algirdu, ir abu matome dvi išeitis iš esamos situacijos: arba pasikeisdami stumiam Dagnės dviratį iki viršūnės (šį variantą iš karto atmetam, nes, spėjam, kad iki sutemų vis tiek nespėsim pasiekti kalno viršaus), arba statom palapines šioje pusiaukelėje ir kažkuris komandos narys važiuoja žemyn iki upės, kurią ne taip seniai perbridome, ir atveža vandens vakarienės ir pusryčių gaminimui. Nes žiopliai, ne visi pripildė butelius, kai buvo galimybė. Jaunimas, važiuojantis taip vadinamoje pirmūnų grupėje, tyli ir nieko nesako. Matydamas ištįsusius jų veidus sakau, kad nuvažiuosiu aš. Nuimu visus daiktus nuo dviračio, susirenku tuščius butelius (viso 12 litrų vandens) ir lekiu žemyn.

Skriedamas žemyn vos nenusisuku sprando, atsipalaiduoja priekinio rato greitveržlė, matau, kaip ratas makaluojasi į šonus, gerai, kad laiku pastebiu ir sugebu sustabdyti įsibėgėjusį dviratį. Greitai pripilu butelius vandens, šiek tiek apsiprausiu ir pajudu atgal. Į kalną. Beveik be daiktų į kalną tarytumei užskrendu. Ten, kur pirmą kartą teko dviratį stumti, dabar minu ir net negalvoju apie savojo plieninio žirgo stumdymą. Atvažiavęs į stovyklavietę matau nustebusius kolegų veidus – jie nesitikėjo, kad pirmyn atgal sulakstysiu taip greitai.

Dienos nelaimė – sugedo fotoaparato Zenit užraktas, nebegaliu prasukti juostelės. Velniava.

Diena, nepaisant kelių nemalonių situacijų – tiesiog nuostabi.

***

↑845 m     ↓663 m     ~2475 m     41,90 km     03:30