Keliamės anksti ryte, saulė dar neišlindus iš už kalnų, šalta. Dviračio surinkimas, pusryčių gamyba, daiktų išpakavimas bei krovimas į kelioninius krepšius vyksta chaotiškai ir skubant. Iš už kalnų išlenda saulė, oro temperatūra kyla, galvoje šviesėja po trumpai miegotos nakties. Tikrinu altimetrą, pasirodo miegojome 2 km aukštyje.

Atvažiuojame į sienos kirtimo patikros punktą, automobilių eilė milžiniška. Nelinksma. Apsimetame kvaileliais ir važiuojame pro visą eilę į priekį. Kalbu su pasieniečiu, mandagus jaunas pareigūnas, paprašo laukti prie pat įvažiavimo į muitinės teritoriją. Mums, tiesiog, reikia palaukti kol pravažiuos porą autobusų. Autobusai pilni mongolų, muitinėje juos labai ilgai tikrina; su visų krepšių iškrovimu ir skenavimu; krepšių kiekvienas žmogus turi ne po vieną; mintyse skaičiuoju ir matau, kad užtruksim. Ilgai.

Kažkur eilėje girdisi barniai ir keiksmai. Rėkia moterys, klykia vaikai, loja šunys. Žmonių prie įvažiavimo į muitinę daug, vieni smalsiai nužiūrinėja mus, kiti ateina pasikalbėti su mumis. Kažkodėl naiviai tikiuosi, kad šį chaosą pavyks greitai įveikti.

Rusijos sieną kertame per porą valandų. Bet tik laimingo atsitiktinumo dėka. Matau, kaip prie įvažiavimo į muitinės teritoriją atvažiuoja be eilės keli automobiliai. Vienas iš vyrukų skambina savo pažįstamam ir prašo, kad pastarasis apskambintų savo pažįstamus ir kad jie kokiu nors būdu suveiktų pravažiavimą per sieną be eilės. Tyliai stebiuosi rusų kyšių ir draugelių sistema ir laukiu, kaip šioji sistema suveiks. Ir ką jūs sau galvojate – po kiek laiko išeina tas pats jaunas pareigūnas ir atvažiavusius be eilės įleidžia į patikros teritoriją. Kartu įleidžia mus ir dar pora motociklininkų. Varom!

Pasai ir vizos neužkliūna; tokiais atvejais, nors tikrai žinau, kad visi dokumentai yra tvarkingi, jaučiu nepaaiškinamą nerimą. Muitinėje daiktų beveik netikrina, tik paprašo atidaryti porą kelioninių krepšių, bet po juos nesirausia, tik užmeta akį; pareigūnas pamato, kad turiu Zenit fotoaparatą, ilgai diskutuojame apie jo savybes. Po diskusijos pareigūnas kolegų daiktų jau nebetikrina, rodo, kad galime važiuoti į Mongoliją. Laimingi, kad sėkmingai įveikėm Rusijos biurokratines džiungles, lekiam į Mongolijos pasienio kontrolės punktą. Iki jo 26 kilometrai. Riedame puikiausiu asfaltu, šviečia saulė, traukia stiprokas vėjas.

Mongolijos pasienyje visiškas chaosas ir nervų gadinimas. Pradžioje, tik atvažiavus paaiškėja, kad muitinė porai valandų uždaryta, nes pareigūnai pasidarė pietų pertrauką! Dviem valandoms!

Nupurškia dviračius kažkokiu dezinfekuojančiu skysčiu. Ne už ačiū, žinoma. Kaip vėliau paaiškėja, to visiškai nereikėjo.

Chaosas prie pasų tikrinimo langelio, eilė, kaip tokia, neegzistuoja, tik šurmuliuojanti mongolų minia. Kiekvienas mongolas prisigrūdęs prie to langelio pasikviečia po kelis giminiečius. Ir taip didelė minia laikui einant ne tik kad nemažėja, bet net padidėja. Prie to langelio prastovime apie dvi valandas. Kitos procedūros atima dar valandą.

Kai galų gale gauname visus įmanomus leidimus ir antspaudus juose, galvoje tvyro nyki ir niūri nuotaika. Tada negali neprisiminti, kaip lengva keliauti Europoje.

Tik išvažiavus iš muitinės teritorijos pasitinka staiga atšalęs oras ir islandiško kalibro vėjas. Pradeda lynoti. Gerai, kad tas stiprus vėjas pučia į nugarą. Minti pedalų beveik nereikia, dviratis lekia pats. Esu apsirengęs termoapatinius, šiltą megztinį, pūkinę ir šturminę striukes. Tiek prisirengus ir minant pedalus, nepasakyčiau, kad yra ypatingai šilta.

Vakaras šaltas – 22 valandą palapinėje termometras rodo tik +9 laipsnius.

***

↑480 m     ↓306 m     ~2264 m     34,48 km     03:03