Keliamės penktą ryte, tamsu nors į akį durk, danguje miriadas žvaigždžių. Šalta. Termometras rodo minus keturis laipsnius. Daiktus susipakuoju žaibiškai. Valgyti pasidarome super greitai. Išvažiuojant dar tamsu. Rytuose dangus rausvėja, teka saulė. Esu pelėda, labai retai tenka matyti saulėtekius. Tai vienintelis tokio ankstyvo kėlimosi privalumas.

Mongolijos muitinėje chaosas, vėl susiduriame su dideliu viršininku su Racija ir ANSTPAUDU, kuris sprendžia kas gali įvažiuoti į teritoriją, o kas ne. Kažkuo jam neįtikome, prie įvažiavimo į patikros punktą vartų pralaiko daugiau nei pusantros valandos. Ima neviltis, nes neaišku kodėl stovime prie šių vartų, kai automobiliai rieda pro šalį be jokių kliūčių, ima nervas, pyktis ir dar puokštė neigiamų emocijų.

Tik įvažiavus į Rusiją kelias asfaltuotas ir dvidešimties kilometrų nusileidimas nuo kalno. Lekiam žemyn, vėjas švilpia ausyse. Spidometras rodo, kad pavyko pasiekti 60km/h maksimalų greitį. Sunkiu, prikrautu daiktų dviračiu tai nemenkas tempas.

Rusijos postą pravažiuojame sklandžiai ir greitai.

Įdienojus šviečia saulė, šilta. Šiluma traukia prigulti, ankstyvo kėlimosi pasekmė.

Bevalgant vienoje iš Tašanta miestelio valgyklų prie mūsų privažiuoja pasienietis, ir iš jo sužinome, kad mes šioje vietoje neturime teisės net sustoti, nes tai yra pasienio zona, ir kad turime važiuoti, ir kuo greičiau tolyn į Rusijos gilumą apie 50 kilometrų. Galite tik įsivaizduoti mūsų reakciją, kai po visų sunkumų Mongolijoje tikiesi ramaus poilsio, bet esi priverstas važiuoti toliau. Su mūsų sunkiais dviračiais tie penkiasdešimt kilometrų – ne taip jau lengvai įveikiamas atstumas. Pareigūnas labai mandagus, kalba ramiai, viską paaiškina kodėl taip yra, kokia bauda ir kokia atsakomybė mums gresia. Ok, gal 1000 rublių ir nedideli pinigai, bet sėdint sulaikymo kameroje į lėktuvą tikrai nesuspėsi.

Miname link Кош-Агач miesto. Visa laimė, kad kelias visą laiką veda žemyn. Ir net vėjas, pučiantis į veidą nemažina tempo. Po dviejų su pusės valandų mes jau vietoje.

Tik išriedėjus į kelią Ugnius suskelia skandalą, ima šlykščiai įžeidinėti mane, Dagnę ir Algirdą; apsiriejame ir komanda, galutinai pasidalija į trijules – senoji Kirgizijos ir naujoji, šiųmetinė. Liūdna. Sugadinta nuotaika, bet, kas keisčiausia, pyktis neima.

Кош-Агач randame privačiame name įrengtą viešbutį, sąlygos ir aplinka baisios, ir tai dar švelnus žodis apsakyti tam vaizdui, bet po mėnesio praleisto palapinėje ir maudantis nuo ledynų tekančiose upėse, arba kelias dienas gyvenant tik su minimaliu vandens kiekiu, kurio neužtenka nusiprausti net veidui, toks viešbutis yra prabangos viršūnė – yra dušas, karštas vanduo ir lova. Ko daugiau, žmogau, gali norėti?

Vakare atvažiuoja mūsų vairuotojas, išrenku dviratį ir grūdu jį į dėžę, pakuoju kitus daiktus. Virtuvėlėje kartu su Algirdu geriame alų, refleksuojame apie kelionę, kalbame apie robotus, dirbtinį intelektą ir žmogaus atmintį.

***

↑242 m     ↓729 m     ~1765 m     83,86 km      04:48