Vakar vakare: dangus apniunka, kyla stiprus vėjas, įsilyja. Guliu palapinėje su pūkine striuke pūkiniame miegmaišyje, šilta ir jauku. Lietus ir vėjas daužo palapinę, nuotaika gera. Prisimenu panašius vakarus, žinau, kad lietus tuoj nustos lyti, o vėjas aprims. Po geros valandos taip ir atsitinka.

Rytas taip pat apsiniaukęs, bet pradėjus važiuoti į šios dienos kalną įsišviečia saulė.

Kiek pakilę į viršų sutinkame 28 metų anglą (jo dienoraštis), keliaujantį jau daugiau nei metus, pradėjo Stokholme; jau numynė 17.000 kilometrų. Įtariu, kad į tokius kaip mes, keliaujančius tik mėnesį, jis žiūri su pašaipa. Paprašo, kad apžiūrėčiau galinį ratą, nes pats perstipinavo ir nepasitiki savo darbu. Ratas tiesus ir sustipinuotas tiesiog idealiai. Kiek pabendravę pasukame savais keliais, palinkėję sėkmės.

Toliau kelias puikus, žvyrkeliu įsibėgėju daugiau nei 20km/h, tokiu greičiu kilometrai tirpsta tiesiog akyse. Mintys taip pat lekia šuoliais, link namų, link mylimos.

Ratas užsidarė – paskutinė nakvynė Mongolijoje lygiai toje pačioje vietoje, kaip ir pirmoji. Per mėnesį daug kas pasikeitė: žolės mažiau, kas buvo žalia virto geltona, visos jurtos dingo, upelis išdžiuvo.

Ryt Mongolijos ir Rusijos sienų postų įveikimas, ir baigsis pedalų minimas.

Algirdo paklaustas, ar dar važiuosiu su Špikiu į panašią kelionę, nedvejodamas atsakau, kad taip. Ar kelionė patiko, klausiu pats savęs, klaus manęs artimieji ir draugai. Taip. Patiko. Patiko ir pati Mongolija, ir čia sutikti žmonės. Net tie beviltiški keliai dabar atrodo tik laikinas nemalonumas, kuris laikui bėgant pasimirš, kaip nustoja niežėti uodo įkąsta vieta.

Dabar galvoju apie kitų metų kelionę. Jei Algirdas parinks tokią šalį, į kurią mane senokai traukia, tada su Špikiu, o jei ne – galbūt Islandija? Nepalas? Bolivijos Atakomis dykuma? Ach, pasirinkimai, pasirinkimai.

Ir jaučiu, kaip lėtai lėtai, bet užtikrintai į sielą smelkiasi pokelioninė depresija.

***

↑543 m     ↓99 m     ~2265 m     47,11 km     04:15