Kelionei krypstant link pabaigos virtau mynimo robotu. Nesvarbu, koks kelias ar į kokio aukštumo kalną, nejaučiu jokio nuovargio, o nuotaika dažniausiai gera. Mano galva, tai šalutinis poveikis to, kad mėgaujuosi kelione, šalimi, matomais vaizdais.

Diena tokie eilinė ir lengva, net nėra apie ką rašyti.

Berods, šiandien tikrai būsime išvažiavę iš žvyro ir smėlio etapo. Prasidėjo pagrindiniai keliai, vedantys link Mongolijos ir Rusijos sienos. Aišku, pagrindiniu tokį vieškelį vadinti neapsiverčia liežuvis, bet tebūnie. Kelias duobėtas, šiek tiek akmenuotas, važiuoti įmanoma. Tad visą dieną judame iš lėto ir užtikrintai link savojo tikslo.

Įvažiavus į kalnų tarpeklį oras kardinaliai keičiasi, apsiniaukia, atrodo tuoj pratrūks lietus, kyla stiprus vėjas, šiluma staigiai kažkur išgaruoja.

Virš aplinkinio pasaulio, visuose krepšiuose, dviratyje karaliauja dulkės: raudonos spalvos, pilkos spalvos, baltos spalvos. Bet šalia teka kalnų upeliūkštis, galima nusiprausti. Galima nuplauti daiktus.

Šios dienos pietų metu užklystame į Nogoonnuur miestelį; randame parduotuvių; porą valgyklų. Kol pietaujame vienoje iš jų, lauke paliktus dviračius apspinta vaikai. Šį kartą jų itin daug – atrodo lyg bitės, suskridusios prie cukraus. Fotografuoju,  jie visi bando sutilpti į kadrą. Važiuojant per miestelį šalia darda vienas iš jų. Rodo, ką mokąs daryti su ir ant dviračio, tai atsistoja ant rėmo skersinio, tai užsukęs koją prie galinės padangos taip stabdo, tai stabdydamas užmeta galą keldamas dulkių debesis. Ties miestelio pabaiga moja ranka ir atsisveikina kažką sakydamas mongoliškai. Spėju, kad linki gero kelio.

***

↑373 m     ↓219 m     ~1837 m     39,26 km     04:07