„Prasta sveikata – viso gyvenimo pradinė priežastis. Ligos pagimdyti, puvėsių priglobti, pasmerkti suirti“ iš dabar skaitomos knygos W.Faulkner „Triukšmas ir įniršis“. Itin tinka prie manųjų pamąstymų apie nebūtį.

Šiandien įkalnių, žvyro ir karščio diena. Danguje, kaip jau įprasta, nė debesėlio. Aplink kalnai, snieguotos viršukalnės.

Šiandieną turėjo būti laisvadienis. Bet miname toliau. Vakar nubalsavome, kad miname visas likusias dienas, bet po šiek tiek mažiau, nei buvo planuota. Po mažiau, tai po mažiau, balsavau už tai, kad važiuotumėm planuotus atstumus, o paskutinį laisvadienį darytumėm Rusijoje, kokiame nors motelyje; smagu būtų prieš kelionę namo išsimiegoti lovoje ir išsiprausti duše.

Po pietų. Nuo kalno. Stumiu dviratį žemyn! Sunkiai. Žvyro iki kulkšnių. Žvyrą keičia smėlis. Laviruoju per laukus šalia kelio. Taip lengviau. Laukuose kupstai ir besimėtantys akmenys. Bet per juos važiuoti paprasčiau. Jei šioje situacijoje išvis kas nors gali būti paprasčiau.

Važiuojame, jei tokį važiavimą galima vadinti važiavimu ant dviračio, per pusdykumes. Ten, kur matau žalią spalvą, ten vanduo, kitur vien smėlis, akmenys, nususę krūmokšniai. Ir dar vienas dienos prakeikimas – kažkokio krūmokšnio spygliuotos rutuliuko formos sėklos. Tokios mažos spygliuotos bombos. Su 3-5 milimetrų spygliais. Tos bombikės kimba į padangas, važiuojant smėlis jas nubraukia, bet spygliai lieka padangoje. Džiaugiuosi kaip niekad vokiška kokybe – Schwalbe Marathon Mondial padangomis. Ko gero, geriausios padangos, kurias esu naudojęs turizmui. Kai įsigijau šiuos batus dviračiui, dar nė karto nepradūriau kameros.

Ir baisu pasakoti, ką iškenčia padangos šioje kelionėje. Kelis kartus užlėkiau ant aštrių akmenų tokiu greičiu, kad net ratlankis skambtelėdavo. Tokiu atveju galvodavau – dabar tai jau viskas, gyvatės įkandimas garantuotas. Bet ne. Ramiai riedu toliau.

Spygliai savo juodą darbą vis tik atliko: keičiu Dagnės priekinę padangą, kuri kiaura kaip rėtis ir spygliuota lyg ežys.

Ir vėl moralė ir noras važiuoti toliau žemiau grindjuosčių, vėl ausinukas, lekiam toliau!

Riaumodamas Rammstein „Waidmanns Heil“ dainos žodžius – STERBEN! ir Weidmanns manns manns manns Heil! lekiu nuo kalno.

Taip trankiai įlekiu į upelį, dugnas akmenuotas, stoviu viduryje upelio, batai šlapi, vanduo šiltas. Diena karšta, šlapi sandalai vėsina. Sušlapinu kepurę, ach, koks malonus šaltis smegenams.

O į kalną važiuoju niūniuodamas J.Cash „Wayfaring Stranger“ žodžius:

I’m just a poor wayfaring stranger
Traveling through this world below
There is no sickness, no toil, nor danger
In that bright land to which I go.

Ir tas kalnas nebe toks jau status, pasirodo.

Vakare traukiu spyglius iš padangos. Aš, žinoma, pasitikiu savo schwalbėmis, bet jau geriau šiek tiek padirbėti ir jaustis dar ramesniam.

Rytoj vėl ta pati pusdykumė. Priekyje miestelis, matosi upė, o toliau vien smėlynai. Tikiuosi nesusitikti Kobe Abe personažų iš smėlynų…

***

↑550 m     ↓373 m     ~1533 m     33,09 km     04:12