Naktį atšąla iki -9. Tai štai kodėl paryčiais jaučiau, kad darosi vėsu net šiltame miegmaišyje. Diena irgi ne iš šiltųjų; siautėja šaltas vėjas, danguje vėl nei debesėlio, saulė ryški, tik šildo nestipriai.

Ryjame kilometrus ir, nors iki pietų vis kylame į kalną, vis tiek nulekiam daugiau nei 20 kilometrų. Kojos gal ir sunkokos, bet jau pripratusios kasdieną bent po penkias valandas sukti pedalus ir į nuovargį nekreipti dėmesio.

Jau kuri diena skaičiuoju dienas iki grįžimo. Gražu čia, Mongolijoje, tačiau pasiilgau lietuviško žalumos. Bei savo mylimos.

Važiuodamas mąsčiau apie praėjusias keliones. Visada mintimis grįžtu į gražiausią kelionę po Naująją Zelandiją. Vis planuoju ten sugrįžti, tik šį sykį jau su dviračiu.

Ir visada su nostalgija prisimenu Transfăgărășan kalnų perėją Rumunijoje, ypač tada, kai kylu į panašaus statumo kalną, bet nepaprastai nykų ir neįdomų.

Po pietų kelias virsta, net nežinau kaip tai pavadinti, nes mano žodyne nėra nei tokio žodžio, nei tokio keiksmažodžio. Yra keturios dedamosios: akmenys, tarka, smėlis, įkalnės. Ir visus tuos ingredientus užtikau įvairiomis kombinacijomis: akmenuota tarka, smėlėta tarka, gilūs ir pilni smėlio baseinėliai, akmenuotos smėlėtos provėžos, smėlėta įkalnė, akmenuota įkalnė ir t.t. Kad ir kokią kombinaciją besugalvotumėt, mes per ją važiavom. Blogiausios atkarpos – provėžose daug palaidų, įvairaus, nuo degtukų dėžutės iki žmogaus galvos, dydžio akmenų. Tokios atkarpos žudo riešus, nugarą, užpakalį ir moralę.

Kemšu ausis ausinėmis, mėgstamiausių dainų grojaraštis – važiuoti tokiais, atseit keliais, kažkiek palengvėja.

Dienos pabaigoje dar vienas bonusas – pakilimas į beveik 200 metrų kalną. Kelias toks, kaip aukščiau aprašiau. Niūniuoju ausinuko atsitiktai parenkamas dainas. Ir jis tikrai gerai parenka. Taikliai. Griaudėjant AC/DC „TNT“ bei tos pačios grupės „She’s Got Balls“ važiuoju per tokį kelią ir tik šypsaus, nuotaika gera, dviratis smagiai pjauna per tuos akmenis.

Per visą dieną nuvažiavome daugiau nei 60 kilometrų ir dar pakilome į 700 metrų kalną. Šia pragaištimi, apkrautais dviračiais toks nuvažiuotas atstumas prilygsta mažam žygdarbiui. Dabar jaučiu, kad turiu daug raumenų: maudžia beveik visi kojų, rankų, nugaros ir dar daug kitų. Bet kaip bebūtų keista, fiziškai nesu itin pavargęs. Važiuojant kelis kartus moralė ir norėjimas važiuoti toliau voliojosi kažkur ties bedugnės dugnu. Pala pala, o bedugnė turi dugną, ar čia koks oksimoronas netyčia gavosi?

Beje, kadangi visą dieną turėjome džiaugsmą važiuoti prieš vėją, tai pamiršau apie tai parašyti. Taip – visą dieną priešpriešinis vėjas. Šturminės striukės nei karto nesinorėjo nusivilkti, o sustojus ilgesniam laikui iš karto darėsi šalta.

Tokia tad sunki ir visas jėgas išsunkusi diena.

***

↑657 m     ↓1164 m     ~1869 m     62,46 km     06:23