Dangus aptrauktas migla, lengvi debesys, karts nuo karto išlenda saulė. Beveik lietuviškas rytas. Diena nesunki, lengvas važiavimas į kalną, šiek tiek stūmimo, kaip be jo, daugiau nėra apie ką rašyti. Rutina. Vaizdai vis dar pritrenkiantys. Viename slėnyje, uoloms ir aplinkai pridėjus daugiau spalvų ir kontrasto, būtų buvę galima pasijausti, kad važiuoji per Arizoną.

Nuvažiuojame daug kilometrų, dauguma jų nuo kalno. Keliai, palyginus su kitomis dienomis, netgi labai geri.

Įsiminė greitas ir status nusileidimas link Tolbo ežero. Ežeras pats didžiausias iš visų iki šiol matytų Mongolijoje.

Važiuojant ežero pakrante kelias vienoje vietoje staiga baigėsi, reikėjo vestis dviračius uolomis ir karvių takais. Gerai, kad toks pasivaikščiojimas tetruko vieną kilometrą.

Tik sustojus nakčiai kyla milžiniškas vėjas, danguje tamsūs debesys, artėja audra. Berašant vėjas sustiprėja tiek, kad nuo gūsių dreba ir juda mano pripučiamas paklotukas ant kurio sėdžiu. O, štai ir lietus.

Vis galvoju, kodėl ir kaip žmogus pasirenka tai, ką jis daro. Pavyzdžiui, iš kur atėjo toji mano meilė dviračiui ir sunkiam turizmui? Juk nei seneliai, nei tėvai nevažinėjo po pasaulį ant dviračio, ir niekas nuo vaikystės nevedė į žygius su palapinėmis. Tad vis mintiju, iš kur toji aistra keliauti ir kuo daugiau pamatyti. Atsakymo kol kas nesuradau.

Bet gal ir nereikia jo, to atsakymo, svarbiausia, kad patinka tai, ką darau šiuo metu.

Bet kaip bus smagu atsigulti į normalią lovą ir prisikirsti normalaus maisto grįžus namo. Jau dabar svajoju.

***

↑683 m     ↓886 m     ~2119 m     49,53 km     04:54