Vakar vakare, tik įlindus į miegmaišį, išgirstu staugiant vilkus. Apima dviprasmiškas jausmas: smalsumas, ar tai tikrai vilkai, o gal vis tik šunys, ir baimė, o jei užpuls, ką tada reiks daryti? Prisimenu, kad vilkai paprastai žmonių nepuola, nebent būtų pasiutusiai alkani, šioji mintis kažkiek nuramina. Bet patikrinu, ar peilis šalia manęs.

Iš Algirdo papasakotų sapnų.

Pirmas epizodas. Brendu kartu su Algirdu per upelę, staiga sakau, oho, kaip čia gilu, užsimetu dviratį ant pečių ir nueinu toliau per upelį. Algirdas nustebęs stumia dviratį per upę ir prasmenga su juo į vandenį iki rankenų.

Antras epizodas. Aš stoviu ant upelio kranto ir kažką labai ilgai skaičiuoju, matuoju upelio plotį, gylį etc. Tada įsibėgėju ir dideliu greičiau varau per upelį, atsigulu ant dviračio rankenų ir balnelio ir taip perskrendu į kitą krantą.

Pusę dienos leidžiamės žemyn iki dviejų kilometrų aukščio. Slėnyje, į kurį nusileidome, beprotiškai karšta. Termometras rodo daugiau nei 28, tačiau nusileidus iš kalnų, atrodo, kad yra žymiai daugiau.

Atvažiuojame į Bujan miestelį. Jei tą judėjimą akmenuotais keliais galima vadinti važiavimu. Tai yra beprotiškas kratymasis per akmenis. Atrodo, kas tie dešimt kilometrų lygumoje. Važiuotum ir nuvažiuotum per nepilną pusvalandį. Tik ne Mongolijoje. Jei įsivaizduotumėt patį prasčiausią lietuvišką žvyrkelį su milžiniška tarka, duobėtą, pilną įvairaus dydžio akmenų, tiek besimėtančių laisvai, tiek įsiraususių į žemę – tai bus normalus mongoliškas kelias. Ir tokiu keliu, dulkėtu prie viso to, tuos dešimt kilometrų sukandę dantis nusikratome per valandą su trupučiu.

Bujan miestelis keistas – dulkėtų gatvių ir molinių namų konglomeratas. Vietiniai į mus žiūri lyg į atvykusį cirką ar žvėrinčių – čiupinėja dviračius, rodo pirštais į mus, kažką kalba, juokiasi. Baigiu jau priprasti prie to pastovaus dėmesio.

Centrinėje aikštėje dulkių debesys ir gal dešimt parduotuvių. Visose asortimentas panašus. Perkame maisto produktus, kurių atsargos baigia išsekti. Lauke labai karšta. Labai.

Apsipirkę pajudame link kalnų. Kirtus upę prasideda kilimas į kalną. Ir tas kilimas tęsiasi iki stovyklavietės, kuri šį sykį kažkur viduryje niekur, viduryje kalno.

Leidžiasi saulė, vėsta. Kontrastų dienos – ryte surenkant palapinę šalo pirštai, per pietus kaitra priplojusi prie žemės, vakare pūkinė striukė – geriausias draugas.

Ką jau ką, bet Mongolijos akmenuotus ir dulkėtus kelius prisiminsiu visą likusį gyvenimą.

Dienos gerumas tai, kad pakeliui į Bujan galų gale apturėjome mobilų ryšį! Po šitiek dienų! Skambinu ir kalbu su savo Aušra. Kaip miela ir džiugu girdėti mylimos balsą ir sužinoti, kad namuose viskas gerai.

Važiuodamas tais prastais keliais vis galvojau, kaip, vis tik, sekasi su oru. Taip, vakarai, rytai bei naktys šaltokos, bet dienos šiltos ir giedros, beveik be debesėlio. O kai giedra, su visai kitokia nuotaika važiuoji nei pliaupiant lietui.

***

↑688 m     ↓967 m     ~2359 m     43,48 km     04:53