Šiandien užvažiuojame į Vilniaus televizijos bokšto aukščio kalną, nusileidžiame į slėnį, vėl kylame į panašaus aukščio kalną ir taip tris kartus.

Slėniai tušti, tik matyti apskritimai ten, kur stovėjo jurtos. Bevažiuojant tokiu slėniu apima tuštumos jausmas; kadaise gyvas peizažas, pilnas gyvulių ir žmonių; maurojimo kalbų ir triukšmo; dabar tuščia ir ramu; tik vėjas ūžia žolėse.

Kojų raumenys visiškai „tušti“ po vakarykščių kalnų.

Kylant į antrą kalną reikalai komplikuojasi: kelias, iš pradžių buvęs pusę bėdos, vėliau tai dingsta, tai atsiranda. Kartais stumiam per kupstuotas pievas. Stumti dviratį labai sunku. Po kažkiek laiko tos kupstuotos pievos virta dumblėtomis pievomis-pelkėmis. Pilnomis bjauraus ir dvokiančio rudo purvo. O kelias tai atsiranda, tai dingsta. Mes tokiu keliu/nekeliu/bekele judame aukštyn.

Kyla vėjas, kojos šlapios, traukiu geruosius didžiuosius batus; su jais galima kiaurai visas pelkes perbristi, kojos vis tiek bus sausos, jei, žinoma, vandens per viršų nepribėgs.

Stojame nakvynei prieš planuotą dar šiandien įveikti trečią kalną, nes saulė jau ridinėjasi horizontu. Mirtinai pavargau. Sunki diena. Brisdamas per tas pelkes ir tempdamas dviratį galvojau – kokią nesąmonę čia darau? Būčiau normalus žmogus, per atostogas gulėčiau Turkijos all included viešbučio baseine kartu su mylima žmona ir nereiktų visų šių pasibastymų po dulkėtas, akmenuotas mongolijas. Bet, žinau, labai gerai žinau šias silpnumo akimirkas. Praeis jos kaip praeina ir pasimiršta visi kelionės nemalonumai.

Ir pabaigai, nes iš nuovargio limpa akys: bliamba vis tik tikrai negeriausia mintis skaityti „Paskutinė naktis Tvisted Riveryje“, kur kas keliolika puslapių aprašinėjamas gurmaniškas maistas ir kaip jis gaminamas. Man, gyvenančiam „ant“ kruopų dietos su minimaliu kalorijų kiekiu, skaitant tokius aprašymus seilės tiesiog žliaugia.

***

↑815 m     ↓502 m     ~2634 m     37,77 km     05:43