Nepamenu tokios kelionės, kad kūrentume šitiek vakarinių laužų. Mongolijoje beveik kas vakarą.

Vakar Aidas upėje pagavo penkis upėtakius ir iškepę juos ant žarijų suvalgėme po antrą vakarienę. O jau skanumas tų upėtakių! Geriausi prieskoniai pasirodo yra druska, pipirai ir alkis. Ne veltui yra sakoma, kad pats geriausias prieskonis bet kokiam maistui – alkis.

Žiūriu į priešais esantį kalną, į kurį tuoj tuoj pradėsime važiavimą, ir pradedu jaustis neramiai. Dviratis vis dar sunkus ir tas 800 metrų aukščio ir 6 kilometrų ilgio kalnas tikrai prailgs ir tikrai nuvargins.

Minti pedalus? Ne, tik ne į šį kalną. Iki pusiaukelės stumiu dviratį apylengviai, galima net grožėtis pušų mišku bei rudeniškomis krūmų spalvomis. Ir, kai jau atrodo, kad taip ir bus visą laiką, kol pasieksim kalno viršūnę, prasideda pragaras su daug mažų pragariukų. Kalno statumas išauga iki 35%, dviratį pastumti įmanoma tik kelis metrus, tada stoji atsikvėpuoti, vėl kelis metrus pajudi, vėl stoji. Taip pjaustau kalną tiksliai kas kelis metrus. Kojų raumenys žviegia, o galvoje nebėra jokių minčių. Tik visiškas beprotis gali kilti į tokio statumo kalną su taip pakrautu dviračiu.

Pakilome 700 metrus į viršų, spjauname į likusius metrus ir stojame pietauti. Reginiai aplink vėl nuostabūs. Bet šiandien toji diena, kai persisotinau gražiai reginiais, ir Mongolijos grožis tampa monotoniškas. Labai gražu, bet diena iš dienos tas pats per tą patį.

Papietavę važiuojame aukštyn žemyn, bet tendencija žemyn. Tieji aukštyn nėra statūs, galima minti pedalus, oras puikus ir tas nuovargis nelabai jaučiasi.

Pavakary vien tik leidimasis žemyn geru keliuku pasakiško grožio slėniu. Lekiam žemyn, iš po priekyje važiuojančių kolegų dviračių ratų kyla kelio dulkės; viena akimi žiūriu į kelią, kad neužlėkčiau ant kokio nors vienišo ir aštraus akmens, kita akimi grožiuosi slėnio panorama.

***

↑980 m     ↓622 m     ~2335 m     35,54 km     04:40