Miegu su ausų kištukais; beveik negirdžiu gulbių gagenimo. Pabundu išgirdęs savo vardą ir savo palapinėje matau Algirdo galvą. Kolegos pasakoja, kaip įvariau jiems baimės, nes jie šaukia ir rėkia, kad jau laikas keltis, o mano palapinėje jokio judesio. Pusryčiaujame ir juokiamės.

Diena, kaip jau daugybė prieš tai buvusių, aušta šilta ir graži; vėl saulė, vėl be vėjo; vėl padangėje nė debesėlio.

Kelias, kaip Mongolijai, netgi labai geras. Iki pietų nulekiam daugiau nei pusę dienos atstumo. Nepamenu tokios lengvos dienos. Šiek tiek vargina karštis, bet danguje ima daugėti debesų ir slėnyje, kurį ką tik palikome už nugaros, akivaizdžiai kaupiasi lietus. Bet mes judame į priekį, vėjas pūsčioja į nugarą, iki stovyklavietės visai nebetoli.

Vietomis kelias itin geras, nuokalnė, sustiprėjęs vėjas pučia į nugarą; spidometras kartais parodo 42km/h greitį.

Lekiam žemyn ir žemyn, su keliomis įkalnėmis ir ketvirtą po pietų mes jau statome palapines prie Ховд upės.

Atriedėję į stovyklavietę (kol kas dar tik numanomą) diskutuojame ką daryti: ar likti čia, prie upės (itin graži vieta) ar pradėti rytojaus maršrutą. O tai būtų važiavimas į 800 metrų kalną. Norisi nuvažiuoti dalį rytojaus maršruto, bet nugali poilsis ir graži vieta prie upės.

***

↑411 m     ↓489 m     ~2010 m     46,16 km     04:09