Keturioliktoji diena, kai palikau namus. Arba dvyliktoji diena Mongolijoje. Bet šiandien poilsio diena ir galvoju, kad šioje šalyje vertėtų dar kartą perskaityti „Čiapajevas ir Pustota“ užuot skaičius Irvingą.

Bet įsikurk tu man tokioje vietovėje – ypatingai gražioje – horizonte kalnai su ledu, ežeras, maumedžių girios ir… garsų kakofonija nuo ketvirtos ryto. Kai tik patekėjo mėnulis (nors jau beveik sudilęs, bet vis dar teikiantis daug šviesos) ir prasidėjo! Riaumoja keliu važiuojantys sunkvežimiai; burzgia motociklai; mekena avys; baubia galvijai; garsiausiai ir įkyriausiai gagena ežere gyvenančios gulbės. Jų suskaičiavau ne mažiau 50, triukšmas toks, kad norėjau jas visas pasmaugti plikomis rankomis.

Laisvadienio diena itin maloni – šilta, danguje nė debesėlio, menkas gaivinantis vėjas. Tinginiauju ir nieko neveikiu.

Šį laisvadienį viršų paėmė ir dienos ritmą diktuoja melancholijos demonas. Bet tai nėra blogai. Blogiau būna, kai tokiomis nieko neveikimo dienomis laimi beprasmybės demonas. Tada viskas, absoliučiai viskas, yra beprasmiška, net gražiausia gyvenimo akimirka apkarsta, o į nuostabiausią vaizdą reaguoju tik gūžtelėdamas pečiais.