Vakar vakare: geriu daug arbatos, kad atsikelčiau naktį ir pažiūrėčiau į miesto šviesų neužterštą naktinį dangų. Naktinis kalnų dangus įspūdingas – tamsus, gilus, su miriadu žvaigždžių.

Aušta saulėta ir karšta diena. Šios dienos kelias nusimato dulkėtas, su retkarčiais pravažiuojančiais automobiliais. Šiuo keliu, kaip vakar pamatėme, mongolai traukia iš vasarinių stovyklaviečių kalnuose į žiemines stovyklavietes žemumose. Važiuoja pilnai pakrauti rusiškai zilai. Priekabose išardytos jurtos, visa manta ir dar krūva vaikų arba suaugusių. Kabinose bent po penkis šešis žmones. Kai kurie mus filmuoja su išmaniais telefonais. Visi šypsosi, mojuoja rankomis; tvyro pakili, šventinė nuotaika. Algirdas klausia, ar gerai darome važiuodami priešinga kryptimi nei traukia mongolai; klausimas priverčiantis susimąstyti apie mūsų kelius.

Iki pietų sunkus stumdymasis į keturšimtinį kalniuką. Pragariškai sunkus stumdymasis. Kelias dulkėtas ir akmenuotas; kelias, kuriuo vyksta mongolų migracija; mažieji ir didieji zilai keliantys dulkių debesis. Džiugina stiprus vėjas, kuris greitai nuo mūsų nupučia automobilių sukeltas dulkes.

Judu iš lėto, spoksau po kojomis, dairausi į nepaprasto grožio slėnį, kurį paliekame už nugaros; į tolumoje dunksančius kalnus; širdis džiūgauja.

Perėjos viršuje tyla ir ramybė, ilsiuosi užuovėjoje, karšta. Laukia ilgas riedėjimas žemyn. O ryt jau poilsio diena, kurios tikrai labai reikia.

Dviračio stūmimas į kalną stebuklingai išvalo visas mintis, galva tampa tuščia ir lengva, tiesiog esi judantis (lėtai perstatinėjantis pėdą už pėdos) padaras, egzistuojantis dabartyje; praeitis ir ateitis ne(be)egzistuoja, o gal niekad ir nebuvo; gal ne veltui senovės graikai laikė, kad ateitis yra už nugaros, o praeitis priekyje. Mintys ateina į galvą, bet nesukėlusios stiprių emocijų tuojau pat dingsta. Tad esu tik grynas judesys, raumenų skaidulų susitraukimas, šniokščiantis oras plaučiuose. Galbūt tai ir yra toji vidinė taika?

Kiek pasileidę nuo kalno sustojame prie trijų jurtų, mus kviečia išgerti arbatos. Arbata juoda su pienu, duona, sūris, uogienė. Sūris su uogiene tirpsta kaip sniegas vidurvasaryje, šeimininkė nespėja pildyti atsargų. Šypsomės vieni kitiems, nes susikalbėti nepavyksta. Bet tai visai netrukdo bendrauti vieniems su kitais gestų kalba. Paprašome, kad leistų pajodinėti arkliu, mongolai bando važiuoti mūsų pakrautais dviračiais.

Nusileidę dar žemiau įvažiuojame į maumedžių giraitę, priekyje tyvuliuoja  vienas iš didžiųjų ežerų – Хотон Нуур. Esame beveik 2 kilometrų aukštyje, karšta. Važiuojame pakrante, gerus kelius keičia smėlėti keliukai, jaučiuosi lyg važiuočiau pajūriu.

Dar viena iš tų tobulųjų dienų.

Pavakaryje, tarp ežerų Хотон Нуур ir Хурган Нуур užtinkame mažą parduotuvę. Yra netgi alaus.

Sėdžiu ant ežero kranto, kopose, saulė šviečia į veidą, stiprus brizas nupučia karštį; atsidarau skardinę alaus, beveik rojus, trūksta tik mylimos.

Jaučiu kaip alkoholis šiluma pasklinda po kūną, kaip atsileidžia pavargę raumenys. Saulė artėja link laidos  ir visai nesvarbu, kad kai tik ji pasislėps staiga atšals ir, galbūt, tada beliks lįsti į palapinę, juk visa tai visai nesvarbu.

***

↑682 m     ↓767 m     ~2110 m     42,74 km     05:02