Ir vėl, ir vėl ryte šviečia saulė, danguje anei debesėlio ir netgi vėjas beveik nurimęs.

Rytinis kuitimasis ir daiktų pakavimas jau pasidarė nušlifuota rutina. Šis daiktas į šį krepšį, tas į tą, ir žiū jau galiu važiuoti.

Iš kelionę gadinančių dalykų: vakar po konflikto su nauja porele galutinai supratau, kad su jais daugiau niekur gyvenime nevažiuosiu. Anot seno posakio – su tokiais į žvalgybą neinama.

Vis dar galvoju apie rašymą. Bet spėju, kad tai dabar skaitomos, beje, jau antrą kartą, knygos „Paskutinė naktis Tvisted Riveryje“ įtaka. Šioji knyga, kaip dar kelios J.Irvingo knygos, man įdomi ir smagiai besiskaitanti literatūra. Tik net antrą kartą skaitydamas nesuprantu, ar tai knyga apie Kečumą ar apie rašytoją Danielį. Nes D. man, yra plokščias ir neišbaigtas herojus, o su K. šioje vietoje viskas tvarkoje. Žavi ir įdomi idėja, kai knygos herojus rašo knygą, kurią dabar skaitai.

Važiuojame apie 8 kilometrus maloniais pievų keliukais, akmenų ant kelio nedaug. Bet minimas sulėtėjęs, jaučiasi susikaupęs nuovargis. Kai pagalvoju, nuo pat kelionės pradžios nebuvo nė vienos lengvos dienos, ir nedarėme nė vieno poilsiadienio.

Priekyje laukia 500 metrų kalniukas. Tik pradedu kilti, ir kelias priverčia lipti nuo dviračio. Vėl stumdymo epopėja. Palaidi akmenys, gulintys krūvomis, net nedidelę įkalnę paverčia stačiu kalnu.

Kelias pagerėja, įmanoma minti. Taip lėtai pūškuojant, metras po metro artėja kalno viršus.

Susistabdome mongolų pilną uaziką ir iškaulijame duonos, nes vakar suvalgėme paskutinius gabaliukus.

Štai ir kalno viršūnė. Priekyje pritrenkianti snieguotų kalnų panorama. Būdamas Lietuvoje tikrai pasiilgsiu šių mongoliškų erdvių ir kalnų.

Po pietų – tik žemyn vis gerėjančiais keliais. Vaizdai fantastiški. Daug erdvės, horizonte boluoja kalnai, aplink žalios kalvos, mėlyni upokšniai. Visą dieną danguje nei debesėlio, tik kobalto spalvos mėlynė. Leidžiamės žemyn daugiau nei 800 metrus, šiltėja su kiekvienu nusileistu metru. Vėjas nurimsta, ir vakaras tampa netikėtai šiltas.

Bebaigiant šios dienos važiavimą kyla konfliktas tarp senosios Kirgizijos kelionės komandos ir tarp naujosios porelės. Jiems, matai, sunku pavažiuoti keliais kilometrais toliau, nei ryte pasakė žygio vadas. Kai Ugnius pradeda įžeidinėti tiek mane, tiek Algirdą, mano nervai nebeišlaiko, aprėkiu tą žmogų. Nieko gero. Mes važiuojame toliau, jiems belieka važiuoti iš paskos. Konfliktas nieko neišsprendžia, tik visiems sugadina nuotaiką.

Tik įsikūrus stovyklavietėje į „svečius“ ateina trys mongolai. Kalba tik mongoliškai, čiupinėja visus daiktus, ypač susidomi dviračiais. Paprašo leidimo pasivėžinti manuoju Surly. Nemoka perjunginėti pavarų dropbaruose, bet ačiūdie bent stabdžius susiranda. Kaip matau, nakčiai teks dviračius surakinti, o ne, kaip paprastai, palikti ten, kur numetei atvažiavęs į nakvynės vietą.

Stebėdamas, kaip mongolai elgiasi su mumis ir mūsų daiktais, jaučiuosi taip, lyg į miestelį būtų atvažiavęs cirkas, ir visi vietiniai būtų subėgę į reginį. Prisimenu scenas iš čigonų atvykimo į Makondo miestelį iš „Šimtas metų vienatvės“.

Labai graži ir lengva diena. Nors jaučiasi praėjusių dienų nuovargis, bet tokiomis dienomis norisi važiuoti tolyn.

***

↑732 m     ↓824 m     ~2237 m     43,03 km     04:41