Visą naktį pila kaip iš kibiro, tačiau ryte vėl plieskia saulė. Aplink esančios viršūnės baltuoja nuo naktį iškritusio sniego. Jei būtume likę prie ledyno, greičiausiai būtume atsibudę sniege.

Po pusryčių judame žemyn šalia upės White River, keliai smagūs, reginiai nuostabūs.

O štai ir vėl, kaip visada, kur buvęs kur nebuvęs – sunkus dviračio tempimas į kalną. Tiesiog pragariškas stūmimas. Tačiau, kad ir kaip dabar būtų sunku, žinau, kad kitais metais ir vėl važiuosiu į panašią kelionę. Ir niekaip nesuprantu žmonių, važiuojančių į turkijas gulėti dvi savaites prie baseino. O grįžus namo pasakojančių, kaip puikiai pailsėjo. Tokioje vietoje iš nuobodulio numirčiau jau pirmą dieną. Bet, kaip žinau iš patirties, tieji žmonės visiškai nesuvokia, kaip galima važiuoti  dviračiu į kalnus, tam kad šalti ir vargti atostogų metu.

Perėjos viršuje tyvuliuoja mažas ežeras, šildomės prieš saulę pasislėpę nuo vėjo už didelio akmens. Ramybė ir harmonija.

Papietavę (kaip visada pietų meniu sudaro duona, sūris, mėsa ir sauja riešutų) pasukame link kalnų perėjos, dėl kurios abejoja Algirdas, nes nežino tikslaus kelio per ją, nežino koks nusileidimo takas kitoje pusėje, nežino ar ji neužsnigta ir t.t. Per laukus akmenuotu keliu važiuojame link tos perėjos, ties vieniša jurta jis visiškai išnyksta. Iš jos išeina moteriškė, mokanti kelis žodžius rusiškai bei angliškai. Atneša knygą, kurioje pasirašo pro šalį einantys, link kalnų perėjos arba ją įveikę, pėstieji. Moteris kviečia į jurtą išgerti arbatos. Vaišina duona, uogiene, arbata, saldainiais. Įpila mongoliškos degtinės, kuri itin panaši į japonišką sakė.

Paklausta, kur yra takas į perėją, pirštu rodo bet kur ir dar moja ranka į tą pusę, iš kurios ką tik atvažiavome. Priekyje matome dar kelias jurtas, pėsčiomis per pievą, pilną įvairaus platumo upelių, einame iki jų. Prie jų tik krūva vaikų ir pora senukų. Perėją parodo. Ohoho. Takas yra, bet tik pėstiesiems. Iš pažiūros statu, tempti pakrautus dviračius tuo taku bus „smagaus“ darbelio! Algirdas nueina patikrinti tako. Grįžta sakydamas – nežinau ką daryti. Komandoje jau kelias dienas vyrauja prieštaringos nuomonės: vieni nori įveikti šią sudėtingą kalnų perėją, kiti bijo.

Algirdas suorganizuoja balsavimą. Mūsų yra šeši, tokiu atveju, jei būtų lygiosios, siūlau Algirdo balsą vertinti 1,5 balo – vis tik jis yra šios kelionės sumanytojas ir vadas.

Balsai pasiskirto po lygiai – trys už, trys prieš. Bet Algirdo – prieš. Nesitikėjau. Pykstu.

Sukamės atgal. Nepamatysime vaizdingo slėnio link Khoton ežero, kuris, kaip rašoma, labai vaizdingas. Juolab, kad balsavau už važiavimą į priekį. Liūdna.

***

↑456 m     ↓393 m     ~2478 m    24,26 km     03:58