Dienai besibaigiant, galvojau, kad myniau myniau, daug mačiau, o papasakoti nebus ką. Tačiau kelio dievai paplekšnojo per petį tardami, hold my beer.

Jau planuodamas žinojau kad šios dienos stovyklavietė nekažką – prie aukštapelkės, miške, maža. Taip ir buvo. Pakraipiau galvą atvažiavęs, atsidusau, ech ne pati geriausia vieta, uodai tikrai suės gyvą. Na, bet ką jau padarysi – kempingų aplink nėra, miškų irgi, vien dirbami laukai. Et, važiuoju iki ežero, kelio ir dienos prakaito nusiprausti, netoli jis, už kokių 3km, miestelyje Gėsalai.

Nusimaudžiau, sėdžiu miestelio pleže, na tingėsiu atgal į tą kalną minti nors tu ką. Būčiau Valujavičius, statyčiau palapinę šitam pleže. Tik kad aš ne jis.

Bet žiūriu, beveik šalia, kaimo turizmas. Paskambinau, mykia, tai nedirba, tai neturi vietos palapinei, vienok nenori. Bet duoda kito kaimo turizmo telefoną, tas dar arčiau;)

Suskambinam, priims, atvaryk. Atvažiuoju aš, atvažiuoja vyras, jau garbaus amžiaus, pažiūri į mane, tau turbūt ramesnės vietos reikia, klausia. Nes pagrindinėje stovyklavietėje daug veiksmo ir triukšmo. Pažiūriu į tą erzelynę, linkteliu galvą, aha, būtų neblogai.

Palydi į nuošalią, bet fantastiško grožio vietą, o kai paklausiu kiek, atsako: nieko. Pasimečiau, kaip taip? Vat taip, sako, iš keliautojų neimu, gero poilsio.

Būna, pasirodo, ir taip