Važiuota per Kumru – Korgan – Aybasti – Niksar.

Kelias baigėsi kažkur Aybasti zonoje, kažkokiame kaime. Kelias nuo Juodosios jūros per kalnus. Pakilau į daugiau nei vieno kilometro aukštį ir per visą dieną bendras pakilimas 1600 metrų. Raumenys po nuvažiuotų 76 kilometrų vakare pasakė, ką galvoja apie važiavimą per kalnus. Nors dienos pradžioje atrodė, kad kelias visiškai neįdomus, bet dienai įpusėjus nuomonę apie neįdomumą teko pakeisti, o atėjus vakarui ir saulei leidžiantis kalnuose mačiau ypatingai gražius vaizdus. Pasikartosiu – už kalnus gražiau gali būti tik kalnai kuriuose nebuvai.

Prisižiūrėjau kalninių turkiškų kaimų bei mažų miestelių. Siauros gatvės, mažos parduotuvės, kaimynas iš pirmo aukšto kepyklos metantis, dar karštą, duonos kepalą kaimynui į antrą aukštą kitoje gatvės pusėje.

Vakarienė ir miegas pas turkus (tiksliau prieš daug metų atvykusius gyventi į Turkiją gruzinų palikuonis, jau nebemokančius gruziniškai). Vėl vaišingumas visu grožiu: arbata, duona, sriuba, dešra, uogienė, riešutai. Neša ant stalo viską ką turi namie, net nesileidžia į kalbas apie miegojimą palapinėje – tik lovose skirtose svečiams.

Šeimininkas, jau pensininkas, yra 8 metus dirbęs Vokietijoje anglies šachtose, linksmas ir kalbus. Skambina visiems savo draugams ir giriasi, kad pas jį namuose svečiuojasi penki lietuviai. Vakarienei įpusėjus ateina porą šeimininko draugų pasižiūrėti į tuos keliautojus lietuvius.