Kelias nuo Ordu iki Bolaman. Gabalas šio kelio jau važiuotas prieš porą savaičių. Kelias kaip kelias. Lengva ir tiek.

Šiandien niekas nedžiugina. Važiuoju be jokio užsidegimo ir prisiverdamas. Sakyčiau kokia nors depresija, bet greičiausiai viskas nusibodę. O besigaudantys situacijoje ir redakcijai žinomi asmenys puikiai suvokia kodėl. 

Boloman miestelyje pristoja olandas, puolė matuotis amžiumi ir fizionomijomis (mol nu pasakyk, jei nežinotum, iš kokios aš šalies, kokią bandytum spėti) beigi pasakoti ką čia veikia. Dar išgyrė manąją anglų kalbą, kuri yra, tikrai prasta, o toks lindimas šiknon man visada įtartinas. Anot Mikės Pūkuotuko – tos bitės man įtartinos. Nors, galbūt, tiesiog kalbus ir smalsus žmogėnas, o man nuotaikos nėra.

Antra naktis iš eilės palapinę statau ant jūros kranto ir knaipės teritorijoje. Patogu. Išgėręs vieną kitą kaušą alaus iki lovos nueiti greičiau nei greitai. O bangų mūšos ošimas ramina dūšią.