palapinę pasistačiau ant jūros kranto, bijalo miestelyje žvejų uosto teritorijoje, už kelių metrų nuo vandens. miegoti prie jūros gaudžiant bangų mūšai malonumas neaprašomas. geriau nei mano užmigimo kompaktas su okeano garsais.

dabar sėdžiu ant automobilio priekinės sėdynės, kolega verda pusryčius, prieš akis teka saulė (iš šitos juodosios jūros pusės bulgarai turi saulės kilimą iš jūros, kai pas  mus saulė leidžiasi į jūrą), šilta ir šiek tiek vėjuota.

nuvažiuoju į miestelį nesebar, aplink vien turistai (nors tokiu metų laiku jų sumažėję iki minimumo) bei vietiniai viską pritaikę turizmo reikmėms: kiek akys užmato aplink restoranai, suvenyrų parduotuvikės, blizgučiai ir niekniekiai.

valgyti norisi taip, kad atrodo suryčiau dramblį ir dar ką nors viršaus. tad su pora kolegų nusėdu kažkokiame pirmame pasitaikiusiame restorane. manageris visai neblogai kalba rusiškai (kaip ir dauguma mano sutiktų bulgarų), pasakoja apie miestelio istoriją: jam jau virš 2,5k metų; kad grindinį, kuriuo grįstos miesto gatvės, paklojo romėnai; kad įkūrė senovės graikai; kad tai buvo bizantijos miestas-kalėjimas be teisės iš jo sugrįžti.

po to dar šiek tiek minu pedalus, vėl dviračių pakavimas į priekabą, dar maudynių juodojoje jūroje ir jau važiuojame link bulgarijos-turkijos sienos. ryt poryt stambulas ir daug turizmo kojomis.

jau šešta diena kelyje, o rutininis gyvenimas namai-darbas-namai (su šiokiomis tokiomis variacijomis) atrodo kaip nevykęs sapnas ar beblėstantis miražas.