palapinę stačiau kalnų perėjos viršuje, kažkur netoli bulgarijos-turkijos sienos, už miestelio pavadinimu звездец (beveik visiems pavadinimas įstrigo dėl asociajos su p^$#diec; dauguma miestelio namų apleisti, tuščiomis langų kiaurymėmis, žmonių nesimato, skurdas, nešvara, vakarinė prietema, nuovargis ) aplink kalnai ir saulė besileidžianti į juos; ryte tekanti iš kalnų.

vidurdienį įriedėjom į stabulą. didokas miestelis.

naktį dar spėju nukulniuoti iki sofijos soboro ir mėlynosios mečetės. gaila, kad naktimis abi uždarytos, tai negaliu įvertinti vidinio grožio. tačiau užtenka apšviestų fasadų.

o po to tiltas per bosforo sąsiaurį. stovint ant tilto ateina suvokimas, kad esu kaip ir niekieno žemėje – tarp europos ir azijos. viena koja čia, kita ten. į galvą ateina bix daina ‘tarp europos ir honkongo‘, kurios žodžiai labai tinka šiai akimirkai.