nespėji žmogus grįžti iš 40 be vienos dienos atostogų, o jau spėji pasiilgti kelio, gyvenimo šia akimirka, draugų, etc.

gruzijos, turkijos, rumunijos ir bulgarijos keliais dviračiu nuvažiavau 1750km. buvo daug važiavimo per kalnus, daug palapinės, daug daug saulės, puikiausių kelionės kolegų, šiltos juodosios jūros, vyno, čiačios (gruziniška vynuogių degtinė), išmoktų sakyti gražių tostų, itin įsiminusio vieno tostų vakaro, ir įvairių kelių – nuo gero asfalto iki išmaltų žvyrkelių; daug stačių įkalnių ir dar statesnių nusileidimų.

kiekvieną dieną stengiausi rašyti dienoraštį. taigi, kai praeis sugrįžimo liūdesys, perkelsiu į skaitmeninį variantą. šiek tiek permečiau akimis pirmų dienų įrašus ir nusišypsojau į ūsą, kiek naivumo ir nemokėjimo rašyti, bet koks galų gale skirtumas, juk ten esu aš. ir būkite atidūs mano dienoraščio skaitytojai, kelionės aprašymai guls į tą dieną, kai buvo įrašyti, t.y. rugsėjo-spalio dienomis.

viena gal blogai, kad mažai fotografavau. mažai su pinholu, kažkiek su mobiliaku, o nikono gerąjį objektyvą sugebėjau sulaužyti jau pirmosiomis kelionės dienomis 😉

o dabar kankina kelionės pagirios. ir sapnuoju, kad miegu palapinėje, o šalia gaudžia jūra ir švilpia vėjas.