atisibudęs suvokiu, kad kūno ‘batareika’, po vakarykščia pasivažinėjimo, ‘ant nulio’. keltis sunku, kalbėti sunku, galvoti sunku, viskas nervina. valgau per prievartą. reiks daugiau po 150 kilometrų kalnuose nebevažiuoti, vis tik jėgų išeikvoju labai daug.

po to apie 30 kilometrų važinėju po Sinop miestą. Diogeno, tas kuris statinėje gyveno, statula. kažkokios tvirtovės liekanos. po to ilgai minu į kalną (tiksliau pasakius į patį Sinop kyšulio galą, arba šiauriausią Turkijos tašką, arba piečiausią juodosios jūros tašką – pasirinktinai nuo požiūrio arba pasirinktos koordinačių sistemos); tačiau ketvirta dieną duodantis po kalbus, koks čia kalnas, kalvelė apie 200 metrų aukščio.

vaizdai aplink įspūdingi. aplink jūra ir dangus. vienoje pusėje matosi horizontas su miesto panorama, kitoje – jūra ir dangus ištirpsta vienas kitame (migla migla ir no line on the horizon).