kelias iš Uplistsikhe į Mtskhetą (senoji Gruzijos sostinė). kelias fantastiko grožio ir kas maloniausia, beveik visi kilometrai nuriedėti į pakalnę. aplink kalnai, saulė ir vėjas į nugarą. dviratininko svajonė. riedi ir džiaugiesi vaizdais. kartais ne riedi, o leki visu greičiu.

Mtsketoje apveizėju didžiausią (taip byloja informacinė lenta turistams) Gruzijos katedrą. graži toji katedra. daug karalių bei šiaip įžymių žmonių lavonėlių paminklinių plokščių grindyse. ir minios turistų. nesinori galvoti kiek jų čia būna savaitgalio dienomis. aplink katedrą miesto gatvės sutvarkytos pagal euro standartus ir todėl praradusios bet kokį gruzinišką savitumą. jei kas nors perkeltų erdvėje ir nepasakytų kokios šalies tai miestas, sakyčiau vienas iš europos turistinių miestelių.

šiandien kelionės Lietuva – Gruzija mediumas. suvokiu kad kasdien liks mažiau ir mažiau dienų kelionei, keliui ir nuotykiams. pesimistiškai? galbūt. čia kaip su ta pusiau tuščia arba pusiau pilna stikline.

vakar vakare, Gintui išvažiavus tvarkyti savo internetinius reikalus, sėdėjome prie stalo, ratu sukome latviško balzamo pripildytą stikliuką ir sakėme tostus. lyg būtume tikri gruzinai (tik gėrimas ne tas). tostai buvo atviri, nuoširdūs ir ilgi. apie draugus, apie kelią, apie keliones, etc. o nuėjau miegoti daugiau apgirtęs nuo kalbų nei nuo alkoholio. vienas iš tų tobulųjų vakarų. viena iš tų retų akimirkų kai džiaugiesi kas esi, kur esi ir kur link judi.

važiuojant į nakvynės vietą, stabtelėjome kad išsiaiškintume kur yra reikalingas posūkis, kai staiga išgirstu žodžius “ar tik nebūsit iš Lietuvos?” – taisyklinga lietuviška kalba. užkalbino jaunas vyrukas jau metus dirbantis Mtskhetoje. sako, kad tik antrą kartą metu bėgyje sutinka lietuvius. pakalbam apie šį bei tą ir draugiškai išsiskiriame. ir beveik tą pačią akimirką pamirštu jo vardą. tokios tad kelio pažintys – efemeriškos, bet malonios – lieka tik maži atsiminimai – pasakyta frazė, veido mimika, krepšio spalva.