Kelias iš Akhalkalaki iki Vardzia. Pradžioje važiuoju asfaltu, po to 20km žvyrkeliais 1.7km aukštyje. Vėliau leidžiuosi nuo kalno 8km iki Vardzia miestelio muziejaus. Nusileidimas laukiniu kalnų keliu: akmenys, upeliai, šiek tiek purvo ir nuvargusios rankos. Rankos daugiau nei valandą spaudžia stabdžius. Kartais stodavau ne vaizdais pasigrožėti, o tiesiog norėdamas pailsinti riešų raumenis. Tokiu kalnų keliu būtų tiesiog nuodėmė nepravažiuoti. Nusileidinėdamas galvojau apie tai ar norėčiau šiuo keliu važiuoti į viršų. Tikriausiai norėčiau.

Ryte lauke apie -2. palapinė apšalusi ir sušalusi. Paryčiais snausdamas pagalvojau ko čia taip vėsu darosi, kad reikia lysti į antrą miegmaišį.

Pavaikščiojau po Vardzia vienuolyną ‘pastatytą’ (tiksliau būtų pasakius iškaltą) kalno šlaite. Pradėtas statyti 10 amžiuje, 12 amžiuje įvyko stiprus žemės drebėjimas, sugriovęs beveik visą vienuolyną; dabar belikę tik 30% patalpų. Tačiau vis tiek įspūdingas kalnų miestas. Kai pagalvoji kokio žiaurumo laikai buvo, kad žmonės statė miestus tokiose neprieinamose vietose, kad tik priešams sunkiau būtų. O tie, kaip tyčia, bandydavo tokias vietas užkariauti.