buvo likę tik 20km iki tos vietos iš kurios turėjo prasidėti šios dienos važiavimas dviračiu. tai būtų buvusi daugiau nei 300km kelionės pradžia palei juodąją jūrą turkijoje. aha, taip. subyrėjo priekabos guolis ir tik atsitiktinai pastebėjome, kad kažkas ne taip su ratu. tai kol gintas išvažiavo remontuoti (tiksliau pasakius, pakeisti) guolio, sėdim kažkokio miesto (gana didoko) priemiestyje ir dykinėjame. na bet bent jau visas kiauras kameras susiklijavau, nes dar taip nebuvo kad kas antrą dieną pradurčiau po kamerą.

kolegoms esu sakęs, jei tikėčiau likimu, dievais ar dar kokiu metafiziniu mėšlu, tai pradėčiau galvoti apie tai, kad kažkas labai stengiasi, kad nevažiuočiau toliau.

nuslinkau iki ant gatvės kampo stovinčios kebabinės ir pirštų pagalba ‘susikalbėjau’ bei nusipirkau kebabą. ko gero vienas skaniausių valgytų gyvenime. bet gal teisus kažkoks žmogėnas pasakęs, kad alkis geriausias maisto prieskonis.

dviračiu pajudėjau nuo amasros link cide 010 keliu. 57km per 3h 37min. kelias fantastiškas. iš dešimties balų galima drąsiai duoti 11. pakilimų po 8% ir 10% buvo gal devyni. planavome numinti 80km, tačiau nakvynės vietą suradome anksčiau. tai man naktinio pasivažinėjimo po turkijos kalnus taip ir neteko patirti, nes nakvynės vietą atvažiavau dar nesutemus (tiksliau vos vos nepravažiavau, nes lėkiau į pakalnę kai išgirdau kažką rėkiant, tačiau maža ką tie turkai šūkalioja pamatę lietuvos vėliavą, ir tik išgirdęs savo vardą dėjau per stabdžius). o lėčiau važiuojantys kolegos pasivažinėjo ir naktį, nes temsta čia jau septinta.

vis tik turiu prisipažinti, kad kol kas tai sunkiausias kelias kuriuo esu važiavęs dviračiu. net transfăgărășan perėja, palyginus su šios dienos važiavimu, atrodo lyg vaikų žaidimai. toje perėjoje nei karto nemyniau atsistojęs ant pedalų, o šitame kelyje ir skaičių pamečiau. maža to, gal du kartus, net stovėdamas ant pedalų, vos ne vos užmyniau į kalną. sąnarių raiščiai ir raumenys žviegė taip, kad jau plika ausimi girdėjau.