Ryte vėl atjoja mūsų džigitas ir vėl gerą valandą stebi stovykloje verdantį gyvenimą.

Ir vėl kylame į kalną. Tiesa, ne taip stačiai kaip vakar, praktiškai visą laiką įmanoma minti.

Prieš pat pietus Dagnė pradeda dusti, nebegali kvėpuoti. Iki perėjos viršaus liko kokie 200 metrų pakilimo per pora kilometrų. Su Algirdu pasikeisdami tempiame į viršų tris dviračius – paeini su dviračiu kažkiek į viršų, jį numeti pakelėje, eini žemyn iki žemiausiai esančio dviračio ir tada tempi jį. Ir taip daug daug kartų. Kaip tyčia prieš pat perėjos viršų tie 200 m itin statūs. Nežmoniškai sunku.

Užsiropštę ant perėjos ilsimės, lieka nusileisti nuo kalno. Leistis visada smagiau nei kilti, nors ir prastu keliu. Tiesa – pradeda lynoti.

Bestatant palapinę įsilyja, anot angliško posakio, katėmis ir šunimis. Maudausi kalnų upėje. Šalta, uh!

Vis tik sutikti kirgizai maloniai stebina draugiškumu. Dar niekur nemačiau tokių draugiškų ir šiltų žmonių.

***

↑580 m ↓621 m ~2810 m 29,64 km 02:56:57