Jei ryte taip karšta, tai kas darysis po pietų? Hm?

Karšta. Kelias, iš pradžių puikus, vėliau virsta pragaro keliu – nemaža tarka, akmenys, dulkės, o blogiausia – pro šalį važiuojantys automobiliai ir jų sukelti dulkių debesys. Vėjo beveik nėra, tenka važiuoti dulkių debesyje.

Nuvažiavę 17 kilometrų išsimušame į pagrindinį kelią link Karakol. Nors kelias asfaltuotas (jau buvau spėjęs pamiršti, kad egzistuoja toks dalykas kaip asfaltuoti keliai), bet tenka važiuoti dar didesniame dulkių debesyje ir dar didesniame automobilių sraute.

Perkame trūkstamus maisto produktus likusiam kelionės etapui. Vienoje parduotuvėje yra vienų produktų, antroje – kitų, trečioje… Teko aplankyti, berods, septynias.

Pamatę kavinę, stojame joje papietauti. Alus! Aaa, po poros savaičių! Nors Baltika, bet visai skanus.

Išėjus iš kavinės prie žemės priploja karštis. Termometrai rodo +35. Važiuojame per miestą. Skriejant asfaltuotu keliu kilometrai tirpsta kaip sniegas vidurvasaryje; štai ir nusukimas į kalnus. Prasideda stabilus kilimas, vis dar karšta. Praleidus daugiau nei dvi savaites virš 3,5km esu visiškai atpratęs nuo karščio, važiuoti sunku.

Stovyklavietė prie mažo upeliūkščio, aplink auga dagiai ir usnys. Vieta šiaip sau, bet toliau matosi trobos, o jėgų važiuoti į priekį (t.y. kilti į kalną) beveik nebėra.

Mūsų stovyklavietės įkurtuves ir gyvenimą, per atstumą, stebi kirgizų džigitas. Kol kas pakalbėti su mumis nedrįsta. Matysime kaip bus vėliau.

***

↑400 m    ↓320 m    ~2095 m    38,81 km    03:06:44