Paskutinę važiavimo dieną Kirgizija taip lengvai nepasiduoda – begaminant pusryčius dangus apsiniaukia, pradeda lynoti, lendame valgyti į palapines, prapliumpa liūtis. Lyja ilgai, smarkiai, nuobodžiai. Iškišus galvą iš palapinės danguje prošvaisčių nesimato. Ko jau ko, o lietaus šioje kelionėje netrūksta. Velniškai nemėgstu pakuotis ir vežtis šlapios palapinės.

Lyja. Išgirstu, kaip Algirdas šaukia, kad pakuojamės daiktus, nesvarbu, kad lyja, reikia važiuoti į priekį, laikas spaudžia. Kiek besidairau aplink juodi debesys. Bet dangus, lyg išgirdęs Algirdo žodžius, užsuka lietaus čiaupą.

Išvažiuojame. Jei geru oru kelius, geriausiu atveju, būtų galima pavadinti sunkiai pravažiuojamais, tai po smarkios liūties jie pavirto nepravažiuojamais purvynais. Giliais, molingais ir slidžiais purvynais. Pridergtais karvių mėšlo. Mano bei kolegų dviračiai dar niekada nebuvo tokie purvini. Karts nuo karto ratai nuo purvo nebesisukdavo (nors prieš kelias dienas,  buvau nuardęs purvasargius). Gerai, kad visas šios dienos važiavimas tik nuo kalno – kažkokiu būdu ratai ištaškydavo purvus ir pavykdavo riedėti, užuot nevaldomai čiuožus. Nuo purvo kiekio grandinė nebesilaikė ant priekinių žvaigždžių. Kelis kartus slydau, bet vis pavykdavo nenusitėkšti į purvą. Sykį nepavyko suvaldyti dviračio, bučiavau žemę. Viskas, absoliučiai viskas buvo purvina.

Tolumoje pamatome asfaltuotą kelią, vingiuojantį Karakol link. Bildame tiltu per upę. Stojame ir plauname krepšius, batus, dviračius, rūbus. Užtrunkame ilgai.

Beplaudamas krepšius pamatau, kad lūžo galinis Vaude krepšys. Šioje kelionėje lūžo jau keturi Vaude krepšiai. Įdomu, ką tai byloja apie Vaude patikimumą?

O toliau tik asfaltu, tik žemyn, tik su saule.

Taškydamasis po purvus buvau piktas – ant savęs, ant lietaus, ant kelio, ant viso pasaulio. Dviračiui vis labiau purvinėjant ir sunkėjant, susitaikiau su viskuo – su purvu, su tokiu keliu, su purvinu dviračiu, su pačiu savimi (su pasauliu – ne). Pasakiau sau, kad tai ne pasaulio pabaiga, kad greit viskas nusiplaus. Kad kelionėse visko privalo atsitikti; ir anot Nyčės – kas mūsų nenužudo, tas padaro mus stipresniais. Galvoju, kaip gerai, kad tai ne pirma diena. Kaip puiku, kad tai paskutinė kelionės diena – kad tokia ir turi būti paskutinė važiavimo diena – įsimintina. Jeigu būtume visą šios dienos kelią nusileidę šviečiant saulei, nebūtų buvę tokios aiškios kelionės pabaigos – kai po visų vargų ir purvų išlenda saulė, o tu riedi su ką tik nuplautu dviračiu ir žinai, kad viskas yra gerai, kad visi sunkumai jau praeityje, o šalia tavęs ištikimi kelionės bendražygiai.

Išsirikiuojame per visą kelio plotį, petys į petį, rankos iškeltos į viršų. Mes tai padarėme – pervažiavome laukinius Kirgizijos kalnus ir upes.

***

↑21 m    ↓627 m    ~1848 m    12,13 km    01:08:01