Labai šalta naktis.

Šiandien ne upelių diena, o plačių upių diena. Jau per tris galingas upes spėjome persikelti nuvažiavę tik 5 kilometrus. Upių brastose vandens virš kelių, srovė verčia iš kojų. Žinoma, pagal visus geriausius kiaulystės dėsnius, prieš persikeldami per kažkurią upę, susitepėm dviračių grandines. Aha, turbūt tai nebuvo protingiausia mintis.

Kiek pavažiavus dar viena upė. Ech, kiek jų dar bus?

Per didžiausią regiono upę, ačiūdiev, tiltas. Pervažiavus jį ir pakilus į kalniuką, pasimato aukso kasykla. Ir! Turim ryšį! Po dvylikos dienų! Visi spiegia ir rėkia nesavais balsais. Kaip netrukus sužinome šešias dienas nenuėjo Algirdo siųstos stovyklaviečių koordinatės. O varge, žmogai Lietuvoje jau buvo pradėję kraustytis iš proto.

Po pietų dvidešimties kilometrų nuobodus kelias, kuriuo paprastai važiuoja aukso kasyklos sunkvežimiai. Atvažiuojantį automobilį pamatome prieš kelis kilometrus, tiksliau ne patį automobilį, o jo sukeltą dulkių debesį. Gerai, kad šiandien sekmadienis ir automobilių pravažiuoja du trys. Nes murkdytis tose dulkėse yra žiauru.

Vakarop paaiškėja, kad keliuko, vedančio į kalnų perėją, nėra, sukame per pievas tolumoje telkšančio ežero link. Kelią pastoja upė. Pati plačiausia iš tų, kurias iki šiol teko įveikti, upės plotis apie 50m. Iš pažiūros brastoje vandens tik šiek tiek aukščiau kelių, bet vanduo baltas, ką ten suprasi, koks gylis iš tikrųjų. Kaip vėliau pasirodo, vietomis vandens iki klyno. Srovė poroje vietų mano pakrautą dviratį jau buvo atplėšus nuo dugno. Kažkaip galais negalais perėjau. Kelnės šlapios. Šalta.

Eidamas padėti Rūtai, slysteliu ant akmens – štorminė striukė ir megztinis iki alkūnių šlapi. Pertempiam Rūtos dviratį. Vietomis gylis toks, kad vandens virš ratų.

Tada keikdamasis visomis kalbomis brendu padėti Renatai. Nuo šalčio atrodo, kad nebeturiu kojų, garsiai kalenu dantimis, drebulys nebevaldomas.

Palapines statome čia pat, prie pereitos upės – matome ateinant stiprų lietų. Skubiai ruošiame valgyti, spėjame išsivirti arbatos ir pradeda smarkiai lyti. Bet jau guliu miegmaišyje sausais rūbais,  gali lyti kiek nori.

Tikiuosi, kad ryt dviratis važiuos po tokių vandens vonių. Aišku, jau žinau, kad reiks perrinkti priekinę ašį. Ir taip ji pusiau gyva, o dar tas vanduo.

Tikiuosi, kad į kalnų perėją bus bent jau koks nors kelias, o tai dar kartą bristi per tą pačia upę visiškai nėra noro.

Ekstremali diena.

***

↑334 m   ↓321 m   ~3718 m   34,70 km   03:02:57