Ryte pilamės vandens pas vietinius. Daug vandens. Labai daug vandens, iš gyventojų iškaulijame tuščių butelių. O tada…

O tada prasideda minimas į kalną. Tiksliau pasakius: miname tik pradžioje, vėliau tik stumiame dviračius. Stumiame ilgai ir nuobodžiai. Labai sunku. Nežinau, ar galima įsivaizduoti ir pajusti, ką reiškia stumti į kalną pakrautą dviratį, dviratį ant kurio uždėta daugiau nei 45 kg daiktų (prierašas iš ateities: 45 kg visai nedaug, palauk, ką kalbėsi po savaitės). Žiauriai žiauriai sunku. Iki pusės penkių vakaro nuvažiavome/nusistūmėme tik 12 km.

Galų gale užvažiuojame į 3400 m aukščio perėją. Šaltas vėjas nenupučia pakilios nuotaikos. Kiek pailsėję pajudame nuo kalno. Stojame prie upelio. Iš kažkur susirenka krūva vietinių. Smalsauja iš kur ir kaip. Dar vienas atjoja iš šalia esančio kaimo. Sėdi ant arklio. Nelabai kalba rusiškai, bet klausinėja. Labai domisi moteriškėmis. Taip Renata tapo mano žmona, o Rūta padružke. Nusiminęs, kad su merginomis jam čia nelabai – nujoja atgal į kaimą. Po geros valandos mūsų gyvenimo stebėjimo.

***

↑1055 m ↓579 m ~2824 m 29,17 km 04:03:01