Gyvenu viename iš nesuskaičiuojamų karoliniškių daugiabučių. Tik šis yra vienu kampu įsirėžęs į kaštonų alėją. Į tunelį iš karoliniškių kaštonų augančių abipus šaligatvio. Aš žinau kad tie medžiai kitokie nei kiti augantys šiame mieste. Netikit kad taip gali būti? Papasakosiu ką esu regėjęs savo akimis ir jūs patikėsit. Juk šiaip ar taip, gyvenu šalia kaštonų alėjos…

Rudeniui atslinkus į miestą vienas iš manųjų fetišų rinkti kaštonus iš įvairių miesto užkampių. Puikuojasi prieš akis žvėrynietiškas, užupietiškas, žirmūniškas. Tik karoliniškių kaštono nėra, nors gyvenu šalia kaštonų alėjos…

Jau esu anksčiau pastebėjęs, kad kiek beitum Koralų kaštonų alėja ant žemės nerasi nei vieno kaštono. Iš pradžių kaltindavau šaligatvių šlavėjus, tuos padarus, kurie cigarečių nuorukų, nukritusių lapų, nereikalingų ar pamestų daiktų tobulųjį chaosą paverčia tik jiems vieniems suprantama tvarka. Bandžiau jų patykoti. Iš vieno net atėmiau jo aprūdyjusį ir aplamdytą kibirą su šaligatvio gyventojais, ir… koks buvo mano nustebimas, kai ten neradau kaštonų. Jei jų nesurenka šaligatvių šlavėjai, beveik ankstyviausi Karoliniškių gyventojai, tai kas tada?

Bandžiau keltis dar anksčiau už šlavėjus. Anksčiau už bet kurį žmogų tame rajone. Ir vėl – nė vieno kaštono ant žemės. Ir jau tada mane užvaldė manija ir atsakymo į klausimą – kur dingsta kaštonai Karoliniškėse – žūtbūtinis ieškojimas. Stengiausi nebemiegoti naktimis. Rymodavau prie atdaro lango ir įtemptai žiūrėdavau su viltimi, kad pamatysiu tuos padarus, kurie surenka mano rajono ir man priklausančius kaštonus. Kad kaštonus surenka slaptingi padarai, o ne žmonės, jau neabejojau.

Keisčiausia, kad niekad nesulaukdavau ryto neužmigęs. Niekad! Niekados! Nors prieš tai (prieš užvaldant manijai) kankindavo tokia nemiga, kad kartais neužmigdavau kelias paras. Dabar gi užmigdavau teisuolio miegu tiesiai ant palangės.

Vėliau sugebėdavau išgirsti kaštono tylų ir duslų bumptelėjimą į šaligatvio plyteles, bet kad ir kaip greitai nubėgdavau į tą vietą – nieko nerasdavau.

Ir jau visiškai užvaldytas noro išsiaiškinti mįslę pasistačiau kėdę po medžiais ir laukiau. Savo akimis mačiau kaip vienas kaštonas nukrito ant šaligatvio, pokštelėjo skildamas pusiau ir į žolę nuriedėjo rudas kaštonas. Jau siekiau jo ranka, jau… bet jis dingo. Dingo lyg būtų prasmegęs skradžiai. Apėmė neviltis, šioks toks siaubas ir netikėjimas pasaulio realumu.

Su antruoju trečiuoju ir visais kitais kaštonais atsitikdavo lygiai tas pats: atsitrenkdavo į šaligatvį, pariedėdavo ir dingdavo.

Tą rudenį atsakymo taip ir neradau. Bet žinojau, kad bus sekantis ruduo, vėliau dar vienas ir dar ir dar. O aš tikrai gyvensiu šalia kaštonų alėjos.

kaip jau tampa įprasta. kada nors to be continued. gal.