tai tampa šio dienoraščio banalybe – vėl prisiplojau. bet apie viską iš eilės.

važiavau nuo paberžės link mašiogalos žvyrkeliu. su daug akmenų toks, su neblogom skalbimo lentom – vienok eilinis lietuvos žvyrkelis. kažkurioj vietoj priešpriešinis vėjas aprimo ir aš pradėjau spaust, ibo tas žvyro kelias jau buvo lengvai užpi*** pasiekus apie 32km/h kur buvęs kur nebuvęs, koks tai kaimietis sumastė sukt kairėn, o dviratininkas jam – buvęs nebuvęs. dėjau ant stabdžių. o greitis tai… o po ratais ne asfaltas. skridau per vairą. toli ir ilgai. (dabar, jau praėjus šiek tiek laiko, galvoju, kad gal vis tik ne geriausias variantas buvo stabdymas. galvoju, gal būčiau pralindęs. bet to mūšio kardais tik lūzeriai mojuoja)

reziumuojant. sulaužiau dešinį raktikaulį. ne suskaldžiau, ne dar kaip nors pažeidžiau – padalinau į dvi dalis. raktikaulis, kaip žinia kaulas pakankamai tiesus. o rentgeno nuotraukoj jis pas mane puikavosi beveik idealiu 90 lapsnių kampu. g12 tą gali patvirtint, ir jis matė 😉

dar gerai jobinau ir su galva į žemę. gerai kad buvau su šalmu. čia jauniesiems pridurkams galvojantiems, kad dviratininkams nereikia šalmų, šiek tiek nuotraukų ( 1 2 3 ). ir jei jūs turint na nors šiek tiek košės galvos ir nors trupinėlį fantazijos – įsivaizduokit kas, prie tokios smūgio energijos ir žvyrkelio akmenų, būtų likę iš galvos. pagalvojot? žinot atsakymą? ir jei atsakymas – man taip neatsitiks – galvokit iš naujo.

ką praradau: 2,5 mėnesiams sportą (dviračius, suplanuotą bėgiojimą, suplanuotus kovos menus), kelioms savaitėms fotografavimą, kelioms svaitėms judėjimo laisvę.

ką atradau: draugus kurie tave surenka, atveža ir palaiko.

ir ne, aš nemesiu dviratizmo, ir nichuja nesigailėjau, ir nesigailiu, ir nesigailėsiu.