grįžus iš indijos, galiu sau pasakyti, kad buvo gerai, kad patiko, kad dar kada nors sugrįšiu (į pietinę dalį). tadž mahalas ypatingo grožio statinys. anot b.clinton – žmonės skirstomi į dvi grupes – matę tadž mahalą ir jo nematę.

dar prisimenu balandžio pradžios +36 karštį; daug žmonių; transporto chaosą; važinėjimą priešpriešine juosta kai labai reikia, tik vieną matytą autoavariją; skurdžių dainuojamas dainas; šventyklų grožį; induizmo religijos demokratiškumą bei atvirumą; sandalo kvapą; nosį riečiančius varanasi geležinkelio stoties kvapus; skanų, pusiau aštrų vegetarišką maistą; nelabai skanų alų; šventą gango upę ir paryčiais, tekant saulei, valtyje sukalbėtą maldą – hari hari gangi, hari hari gangi…

dar kažką tikrai pamiršau, bet turbūt nesvarbu.

šiek tiek mobiliakinių instagraminių fotografijų.

upė vardu gangas

šventykla. turėjo gi kantrybės senobiniai žmonės

indiškos laidotuvės

tūsas prie gango

pasivėžinimas ant dramblių

basučių pasirinkimas ir grožė

tuk-tukas

sutikau plieninį vorą

kobrų valdovas. nufotografavus teko staigiai susimokėti 😉

o jau lėlių dailumas

autoportretas veidrodiniuose rūmuose

džaipūro miesto panorama

saulė laikrodžio fragmentas. penkiaaukščio namo aukščio. laiko paklaida 2s

tadž mahalas

tadž mahalas kitaip

tipiškas gatvės vaizdas agroje

dar gatvės vaizdų

jos šventos ir jų daug

indiškos spalvos

kirpykla

pasivažinėjimas rikša varanasyje

buvau šventykloje