Taip jau gavosi, kad per porą savaičių teko surinkti tris ratus. Du iš visiškai naujų detalių, būsimajam turistiniui dviračiui; trečiajam reikėjo pakeisti priekinę stebulę. Toji stebulė jau buvo pradėjusi durniuoti praėjusiais metais (vienas riebokšlis prarado sandarumą, pateko drėgmės į guolius, konusai su šratais surūdijo ir papjovė vieni kitus), teko tą stebulę perrinkinėti Kirgizijoje lauko sąlygomis ir štai praėjusį penktadienį stebulė ‘atidavė galus’. Ardyti, valyti, tepti tingėjau. Įsigijau naują, ir per vieną vakarą perrinkau ratą, suderinau ir jau šeštadienį apsukau greitą ratą aplink Vilnių. Sekmadienį – miško keliai su šaknimis, žvyrkeliai, smėlynai, pelkės. Agresyviai imant visas kliūtis. Pripūtus kameras iki aštuonių atmosferų. Patikrinau ratą ant tiesinimo stendo – lygiai toks koks buvo prieš porą dienų tik suderinus. Darau išvadą kad kažkiek jau moku elgti su dviračio ratais.

Labai padeda surinkti gerus ratus tiesinimo stendas (mano pačio kūryba bei gamyba) ir stipinų įtempimo matuoklis.

Prieš surenkant pirmą ratą itin įdėmiai perskaičiau Sheldon Brown ir šitai. Kadangi tokiems pasikrapštymams negaila laiko tai siekiu tokių skaičių – elipsė ne didesnė nei 1mm, iš šonus ne daugiau nei 0,5mm, stipinų įtempimų išsibarstymas nedaugiau 10%. 

Pabaigai galiu pasakyti kad ratų rinkimas – ne raketų mokslas. Ypatingai tiems, kurie kalba, kad rato surinkimas labai sudėtinga veikla. Ir kažkodėl tokie šnekoriai ypač pabrėžia kaip sunku ištiesinti elipsę. Nežinau, kas ten tokio sudėtingo, kai šiek tiek pasiskaitai teorijos, o sukinėdamas įvores bent jau minimaliai naudoji savo smegenus.