pirmadienį gerdamas alų prie sidnėjaus operos rūmų, jaučiausi kaip ne savas. negalėjau patikėti kad esu čia — šimtus kartų nuotraukose/filmuose/svajonėse matytoje vietoje. kad jau už pusantros paros braidysiu po lietuvišką žiemos pabaigą (sidnėjuje vidurnaktis, apie +25, šortai/tapkės/t-shirtai, karšta). kad daugiau nei 20 dienų kelionė po naująją zelandiją jau praeityje. cituojant save – tas kelionių laikas: diena lyg metai, mėnesis lyg sekundė.

tęsinys. I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena, VIII diena

2009-09-30. Sekmadienis (Devinta diena)

Antrą valandą nakties degalinėje – nulis veiksmo. Klausiame degalinės vyruko ar galime kur nors prigulti ir pamiegoti. Kur tik norite 🙂 sako vyrukas. Ieškome vietos. (primenu – palapinė paskendo pirmos dienos vakare ties Pl/Sk siena.) Žolė šlapia – iškrito rasa. Galop randu sąlygiškai sausos žolės plotą po beržais. Lūžtame. Kaip vėliau sužinome, naktį buvo apie 8-9 laipsnius šilumos. Mano miegmaišio komforto temperatūra prasideda nuo 13. Miegoti šiek tiek šaltoka. Tiksliau – pabundu paryčiais visiškai sustiręs.

Tik prašvinta ir stojame į trasą. Taikomės į furas su lietuviškais numeriais – rodome LT ženklą. Tačiau lietuviai furistai važiuoja akmeniniais veidais.

Nepraėjus ir dvidešimčiai minučių jau riedame į Kauną! Tuščiu autobusu!!! Great success. Gerdami kavą blevyzgojom, kad būtų neįtikėtina jei sustotų lietuviai ir pamėtėtų tiesiai į Vilnių ar bent jau iki Kauno. Ir še tau boba devintinės – mūsų žodžiai nuėjo tiesiai metafizikai į ausis.

Autobuso vairuotojai, sužinoję kaip, iš kur ir kiek laiko mes keliaujame, kur ir kaip miegojom pastarąją naktį išvadina ekstremalais 😀

Vėliau leidžia austrų girtuoklių dainas, o autobusas tiesiog skrenda siaurais Lenkijos keliais.

Ties Garliava užklumpa lietus. Iki Kauno veža Latvijos rusas. Klauso neįtikėtinai kokybišką transą.

Ties Kaunu lyja. Lyja smarkiai. Bet stovime nedaugiau dešimties minučių – sustoja nekalbus jaunuolis.

Vilnius. The End.

Dienos reziumė: kažkokia degalinė Lenkijoje ties 8 kelio pradžia >> Vilnius, 3 auto, 699km (viso: 4300km)

I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena, VIII diena, IX diena

tęsinys. I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena

2009-09-29. Šeštadienis (Aštunta diena)

Tik prašvitus visą valandą niekas nestoja. Pėstute kėbliname apie 2,5km į priekį. Anot žemėlapio ten šiek tiek geresnė vieta.

45 min dirbu, po to stoja ktb. Užsikniaubiu ant kelių ir užmiegu. Prabudęs matau, kad ktb kalba su vairuotoju. Jis gali pamėtėti link Vengrijos-Slovakijos sienos.

Vairuotojas, kuriam 33 metai, gimęs Izraelyje, gyvena Budapešte. Vienerius metus keliavo po Indiją be skatiko kišenėje. Mokėsi kovos menų Šao Lin vienuolyne, buvo Vietname. Vasaromis su bendraminčiais Vengrijos kalnuose stato vienuolyną.

Važiuojame kalnų keliais link sienos, o vyrukas be pertraukos pasakoja ką yra matęs, ką moka.

(Update: vyrukas pasakoja kas yra dzen. dzen yra konkretaus tikslo turėjimas (mėnesio ar metų, ar viso gyvenimo – nesvarbu – svarbiausia turėti tikslą) ir gyventi from moment to moment siekiant to tikslo. dabar mes taip ir gyvenam! – sušunkam. ir išties, sutinka vyrukas, jūs dabar gyvenate kaip tikrieji dzen meistrai.)

Išlipame Esztergom mieste. Ieškodami perėjimo per Vengrijos – Slovakijos sieną, kuris yra ant tilto per Dunojų, pasiklystame. Tačiau pasiklysti buvo verta. Nors kojos linksta iš nuovargio, pamatome visas miestelio lankytinas vietas.

Stovime ant tilto per Dunojų. Kai kas rūko. Fotografuoju.

Šturove (Slovakijos miestelis, kitame Dunojaus krante) – valgome, geriame kavą, smaližiaujame saldumynus, tiesiog stumiame laiką, nes prasideda lietus.

Ach, o posakis – dar po vieną kaušą alaus ir traukiame namo – esant už 1500km nuo namų, įgauną visai kitokią prasmę…

Už miestelio, dar nenuėjus iki tranzavimo vietos, vėl pradeda lyti. Joks lietus nebaisus, kai esi tinkamai pasiruošęs kelionei ir dėvi tinkamus rūbus. Apsivelku bolonkę – lengvą, neperšlampamą ir vėjo neperpučiamą striukę. Kelnės pasiūtos iš tokios medžiagos, kuri greitai džiūva. Užtenka menkiausio vėjo – išdžiūva bematant. Papildoma opcija: klešnės nusisega ir jos tampa šortais (panašiai kaip – Легким движением руки брюки превращаются…, брюки превращаются…, превращаются брюки … в элегантные шорты).

Sustojęs vietinis vaikinas paaiškina, kad geriau tranzuoti ant gretimo kelio, ten intensyvesnis eismas.

Kulniuojame link to kelio. Lyja. Automobiliai stoja vienas po kito – taip dar nėra buvę. Deja visi važiuoja po 10-15km.

Prasideda liūtis. Vos spėju susukti kuprinę į neperšlampamą apsiaustą, kad daiktai joje išliktų sausi.

Iš karto sustoja anglas, kuris gali paretėti iki Šahy, 50km iki kito Vengrijos-Slovakijos pasienio miestelio. Pasak anglo, ten tikrai tinkamesnis eismas, nes per Šahy važiuoja visi lenkai grįžtantys namo. Be to, nuo Šahy prasideda pagrindinis Slovakijos kelias per visą šalį. Anglas važiuoja ne daugiau 40 mylių per valandą greičiu. Busiko vairas dešinėje pusėje.

Šahy tranzuojame miestelio centre – prie autobusų stoties. Beveik iš karto į mus dėmesį atkreipia vietiniai jaunieji čigonai. Po geros valandos čigonų jau visa gauja. Ktb ir jos paranoja – panikoje. Priėjęs vyriausias čigonas parina, kad šioji tranzavimo vieta yra labai prasta ir reikia važiuoti už miestelio kažkur miškuose esančią degalinę. Pėstute traukiam link miestelio ribos, kad dingtume tiems vaikinams nuo vaizdo. Beeinant sustoja lenkas kunigas, kunigaujantis Vengrijoje ir aplinkinėse šalyse, kur gyvena didelės vengrų bendruomenės.

Paveža iki Katovicų.

Beveik iš karto, tik spėjus pavalgyti džank fūdo, prisiprašome į fūrą lekiančią iki Lodzės. Oho! Taigi geri 250km reikiama kryptimi. Riedame ne daugiau 90km/h, o furistas per raciją stengiasi mums sumedžioti kitą furą. Tačiau iš lenkų furistų niekas nevažiuoja link Varšuvos – pasirodo Lenkijoje sekmadieniais uždraustas furų judėjimas.

Furoje lūžinėju – akys pačios merkiasi. Furistas daro lankstą nuo savo maršruto ir nuveža iki 8 kelio, kuris aplenkia Lodzę ir veda tiesiai į Varšuvą.

Iššokame degalinėje. Pirma nakties. Geriame kavą ir dėliojame strategijas.

Dienos reziumė: Budapeštas >> kažkokia degalinė Lenkijoje, ties 8 kelio pradžia, 4 automobiliai, 618km (viso: 3499km).

***

Bet kaip čia šalta, jetau jetau… kažkaip negalvojau, kad per 5 paras žmogaus kūnas gali taip priprasti prie kito klimato. Stoviu ir drebu, nors esu apsirengęs ilgas kelnes, marškinėlius ilgomis rankovėmis, megztinį ir striukę. Tuo tarpu lenkai lauke tūsinasi apsirengę šortais ir marškinėlius trumpomis rankovėmis.

I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena, VIII diena, IX diena

tęsinys. I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena

2009-08-29. Penktadienis (Septinta diena)

Pusryčiaujame. Geriame kavą, kuri netgi kaime yra nuostabi. Vėliau apžiūrime ūkį: triušius, ožkas, kiaules, kukurūzų plantaciją ir pan.

Stabdome automobilius priešais geležinkelio pervažą. Dvidešimt minučių ir riedame link Zagrebo. Furos vairuotojas prastokai kalba angliškai. Kai pradedame aiškintis kur jis važiuoja, atsako trumpai – atsisėsim restorane, pagersim kavos, tada ir pakalbėsim. Geriant kavą vyras pasakoje apie savo pomėgius – esąs didelis melomanas, savo rankomis gaminantis garso kolonėles ir stiprintuvus, kurių Hi-Fi analogai kaštuoja apie 15-20k€.

Išlaipina degalinėje prie įvažiavimo į autostradą aplink Zagrebą. Ktb lepteli – gerai būtų čia neįstrigus. Aha, tikrai gerai būtų neįstrigus. Ir įstrigom – puspenktos valandos.

Kalbame, kad esame eilinėje šiknaskylėje – karšta, vairuotojams nėra kur sustoti, srautas, sprendžiant pagal automobilių numerius, netinkamas. Paprastai iš tokių vietų išveža žmonės, kurie patys yra važinėję autostopu. Jie mato pasyviuoju būdu tranzuojančius žmones ir supranta kad tai daroma iš nevilties.

Pasyvus būdas: kai pusiau guli, pusiau sėdi kelkraštyje ir tingiai mojuoji

ranka. Aš prie mineralinio vandens butelio su power tape priklijuoju vengrijos

ženklą.

Kai jau viltis visiškai numirus, kai jau įvaldytas paskutinis poxūjizmo lygis – sustos bus gerai, nesustos irgi bus gerai – sustoja mergina. Be abejo keliavus autostopu, be abejo žino ką reiškia sėdėti skylėje. Nuveža prie įvažiavimo į autobaną, prie mokėjimo būdelių.

Su ktb apsitariam, kad minimalus atstumas Budapeštas. Rodau vengrijos ir lenkijos ženklus, gestais bendrauju su furistais ir lenkais, kurių važiuoja stebėtinai daug. Ach, ir milžiniška euforija, kai pravažiuoja pora automobilių su lietuviškais numeriais. Pusantros valandos laukimo ir sustoja jauni lenkai važiuojantys į Budapeštą, o kitos dienos ryte – į Krokuvą. Šios dienos minimalus planas – nemiegoti Kroatijoje – bus įvykdytas.

Šiandien stovint daugiau nei dvi valandas saulėkaitoje, neblogai nudegiau rankas ir veidą. Pasak ktb, tampu stebėtinai panašus į vietinius 🙂

Budapešte ir vėl būsi naktinis 🙂

Prapisam paskutinę degalinę prieš Budapešto apvažiavimą ir atsiduriame panašiame rajone, kaip Vilniaus Žemieji Paneriai. Degalinė beveik tuščia. Trinasi keli vietiniai marozai. Nyku.

Sėdim, rūkom.

Privažiuoja vaikinukas, ktb nueina pasiteirauti kur mes esam. Vyrukas paaiškina, o vėliau perveža per visą Budapeštą iki palankios tranzavimo vietos.

Vidurnaktis. Sėdim, rūkom, galvojam ką daryti. Konsensusas – naktį praleisti degalinėje ir pradėjus švisti stoti į trasą. Antrą nakties akys pačios merkiasi. Ktb man siūlo šiek tiek pasnausti. Lūžtu po krūmu kokiai valandai.

Švinta. Paskutiniai kavos lašai ir eisim tranzuoti.

Dienos reziumė: Sisak >> Budapeštas, 3 auto, 386km (viso: 2881km).

I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena, VIII diena, IX diena

tęsinys. I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena

2009-08-27. Ketvirtadienis (Šešta diena)

Miegame degalinėje. Dar viena nauja patirtis. Nepakartojamas jausmas, kai paryčiais pramerki akis ir pamatai nuraudusias kalnų viršūnes.

Atsikėlę sliūkiname praustis ir pusryčiauti. Automobilių aikštelėje, šalia autobusiuko, pastebiu pusryčiaujančią porelę. Persimetame žvilgsniais. Vaikinukas atrodo taip, kad jei būčiau mergina – atsiduočiau nedraugavęs 🙂 Kiek paėjęs matau, kad vyrukas atsistoja ir sparčiu žingsniu pėdina link mūsų. Klausimas kur važiuojame. Link Zagrebo sakau. Jie į Slovėniją, per Zagrebą. Mus mielai paimtu kartu. Oho! Kelionėje antras kartas, kai vairuotojai patys siūlosi pavežti.

Ir metafizika visu grožiu. Kai tik pajudame ne į pietų pusę, važiavimas gaunasi savaime.

Porelė, jauni vokiečiai, taip taip, nors neįtikinama, tačiau mus paėmė vokiečiai, važiuoja ne per Zagrebą.

Išlipame didelėje degalinėje. Mūdiname degalinės kabakėlyje. Du espresso ir nuotaika ropščiasi aukštyn. Et, Kroatijoje visur, net degalinėse, puiki juoda kava. O kai paprašai černo kofe, tau visada atneša espresso. Šito turbūt labiausiai trūks.

Lauke karšta. Saulėkaitoje daug laipsnių. Sėdime ąžuoliuko pavėsyje ir tingiai stabdome automobilius (sėdim ir kai pro šalį rieda automobilis, tingiai pamojuojam rankomis). Ąžuoliuko šešėlio vos užtenka dviems žmonėms.

Po dviejų valandų sustoja vyras su senu mersedesu. Štai vien dėl tokių personalijų ir jų pasakojamų istorijų verta trankytis po svetimas šalis, kentėti karštį, dulkes ir kitokius nemalonumus.

Vyrukas, vardu Niko, yra buvęs furų vairuotojas, išmaišęs visą Europą, gabalą Rusijos. Dirba naftos pramonėje kažkokių super didelių mašinų vairuotoju. Daug laiko praleidęs Arabų Emiratuose. Kalba n kalbų, bet geriausiai – arabiškai. Hobis (tik vienas iš jų) radio mėgėjas. Dalyvavo Serbijos-Kroatijos kare (artileristų kuopos vadas).

Daug pasakoja apie karą: kaip apšaudydavo serbų pozicijas, kokias technologijas naudojo, kaip elgiasi artileristai kai jų pozicijas apšaudo priešai. Pamini, kad kare geriausia būti artileristu: nematai ‘tikro’ karo, visada turi karšto maisto, internetą ir kompiuterius, miegi lovoje, turi stogą virš galvos. Kai tavo pozicijas apšaudo priešas turi būti itin greitas, tačiau gyvenime nėra tobulų dalykų 🙂

Dar jis buvęs motociklininkas. Motociklu išvažinėjęs buvusias socialistines šalis.

Nuveža į Zagrebo centrą, prie geležinkelio stoties. Einame su juo pagerti kavos į kavinę.

Niko pasakoja apie minas. Kaip karo pradžioje kroatams pasaulinės ginklų korporacijos nepardavinėjo ginklų ir kaip jie gamindavo savadarbes minas – plieninis cilindras, pilnas sprogmenų, sveriantis 15kg ir apvyniotas ~30 metrų ilgio grandine. Detonatorius – radio bangomis valdomų žaislų elektronika. Įsivaizduokite, kad likdavo iš serbų karių, kai jiems einant pro šalį sprogdavo tokia mina.

Papasakoja kaip tapo leitenantu ir artileristų vadu. Dalyvavo viename tikrame mūšyje, kuriame nukepė du tankus, o trečio jau nebe, nes tas buvo storesniais šarvais. Tas tankas šovė į šalia esantį pastatą. Kaip jis bėgo, iš baimės numetęs visus ginklus. Aš apie nieką negalvojau, aš tiesiog bėgau kiek leido jėgos.

Dar apie marichuaną. Kažkada jaunystėje būnant Amsterdame surūkė kelis jointus iš eilės ir nieko. Jokio poveikio. O vieną kartą Hercegovinos kažkokiame miestelyje nusipirko vietinės gamybos marichuanos, kaip mokėsi sukti jointą, o kai vieną surūkė – my legs was up to sky 😀

Ir jau verslumas vyruko: pats konstruoja, gamina ir pardavinėje radijo stoteles. Kalba, jei į Amsterdamą būtų nuvežęs dėžę tos hercegovinietiškos žolės, tai dabar būtų milijonierius 🙂

Kavinėje su juo praleidžiame daugiau nei valandą. Ir tas laikas tikrai neprailgsta.

Išsiskiriame ir mes drožiame paslampinėti po Zagrebą. Vakaro planas – vakare, traukiniu, traukti į Kroatijos kaimą.
Zagrebas miestas kaip miestas. Kažkuo panašus į n aplankytų miestų, kažkuo skirtingas. Negali pažinti miesto per porą valandų. Tiesiog slampinėji gatvėmis, nesvarbu kokiomis, nes kai neturi nei krypties, nei tikslo, visos gatvės veda reikiama kryptimi. Gal einame iki to bokšto? Einam. Oho, taigi čia katedra. Gražu.

Pamūdinam šiame kabakėlyje? Pamūdinam. Šimtaprocentinis mūdintojų kabakas, kur mūdintojai užsimudinę mūdinti 🙂

Visos geležinkelio stotys kažkodėl sukelia lūdesį. Nežinau kodėl.

Dienos reziumė: Šibenik >> Zagreb, 2 auto, 361km (viso: 2495km)

I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena, VIII diena, IX diena

tęsinys. I diena, II diena, III diena, IV diena

2009-08-26. Trečiadienis (Penkta diena)

Vakar buvo prasta diena? Aha, kurgi ne.

Stojame į trasą apie 8 ryte. Prieš tai – kava po palmėmis ir tikėjimas, kad šiandien bus geriau nei vakar. Tačiau… Daugiau nei dvi valandas niekas nestoja pavežti net iki artimiausio kaimo, ką jau čia kalbėti apie Splitą. Keičiame tranzavimo vietą – dar pusę valandos veltui.

Kažkuriuo momentu suprantu, kad vakar vakare, vakarieniaujant paplūdimyje, prapisau savo Leatherman Skeletool CX toolsą. ZJBS! (Iš ausų rūksta dūmai ir norisi ką nors nudėti.)

Skaičiuoju kiek laiko praleidome tranzuodami šioje dievo užmirštoje skylėje. Skaičius stulbinantis – 6 valandos tuščiai. Beveik asmeninis rekordas. Primošten miesteliūkštyje praleidome daugiau laiko nei Budapešte. Tranzavimo prasme, senasis kelias palei jūrą – labai, labai bloga vieta.

Čia įsiterpia ktb ir ima filosofuoti apie kurortuose viešpataujantį vienatvės tvaiką, kelionių jin ir jan, debilus amerikonus ir žmones be vertybių, bei kitokius pakelės pastebėjimus. Blogiausia diena yra ta, kai nustoja veikę visi prietarai: 1,1h limitas, dantės šaukiamas krišna, viena po kitos traukiama lucky strike. Vadinasi, laikas užsičiaupti ir susiveikti viešą transportą. Saldus kilometrų tirpesys, matyt, ne mums, ne šiandien. Kitaip tariant: prapisdabledstva ir pizdaprajobišče.

Ach, toji euforija kai sėdi autobuse ir važiuoji. Nesvarbu, kad vėžlio žingsniu.

Autobuso vairuotojas išleidžia Splito priemiestyje mūsų pačių prašymu. Ach, Splitai, tave pravažiuoti turėjome jau užvakar 🙂

Kaaaaršta. Niekaip negaliu suvokti, kaip vietiniai tokiame vidurdienio karštyje sugeba vaikščioti beveik išsirengę ir be galvos apdangalų. Kai išlendu, iš pavėsio, ant saulės atokaitos, be kepurės ant makaulės, atrodo lyg kas kūju trenktų per galvą.

Susirandame trasą vedančią iki Dubrovnikų. Yra apie antrą po pietų. Neįsivaizduoju kiek laipsnių saulėkaitoje, žinau tik, kad labai daug. Leidžiantis saulei termometrai rodė +29 karščio.

Tranzuoju 10 minučių, po to 10 minučių dirba ktb (daugiau laiko saulėkaitoje išstovėti neįmanoma). Ir taip dvi valandas. Tuščia. Nieko. Empty. Tiesa, sustoja senas Trabantas, o jo vairuotojas kalbina važiuoti iki autobusų stoties, nes tokiame karštyje pražūsime.

Spjauname į viską, pereiname į kitoje kelio pusėje esančia degalinę. Geriu alų, ktb rūko. Kalbame apie metafiziką. Kad Albanijos kryptis lyg užkeikta. Kuo toliau į pietus važiuojame, tuo didesnėje skylėje atsidūriame, tuo vis trumpesni atstumai, tuo vis ilgiau stovime. Nusprendžiame nekovoti su priešiškai nusiteikusiomis jėgomis ir traukti atgal. Nesvarbu kur, bet link namų.

Ir iškarto pradeda sektis: sustoja alų plempiantis kroatas, kuris nuveža iki įvažiavimo į autobaną. Prie to įvažiavimo galima tranzuoti dvejomis kryptimis – link Zagrebo arba link Dubrovnikų.

Ties įvažiavimu randame tranzuojančią kroatę merginą (vieną, bet su šunimi), mes rodome Dubrovnikų ženklą. Kitoje ženklo pusėje, aukštyn kojomis, užrašas Albania. Pamatęs, kad žmonės perskaitę Dubrovnik nesusidomi, greitai apverčiu ženklą kita puse. Kad jūs pamatytumėt kaip jie nustebdavo ir kaip pasikeisdavo kai kurių žmonių veidai!

Greitai sustoja fura ir ktb pakalbėjusi su vairuotoju, sako, kad fura važiuoja link Dubrovnikų. Tik likus 10km iki jų suka į šoną. Susiropščiame į furos vidų. Išvažiavus į autobaną paaiškėja, kad furistas važiuoja tik 10km Dubrovinikų kryptimi, po to suka į mažą kaimelį ir mina į Hercegoviną. Sprendžiame ką daryti – ar išlipti kaimelyje, ar važiuoti su furistu. Hercegovinos kryptis vilioja, tačiau, galvose vis dar Albanija. Atsiduriame kažkokiame užkampyje pavadinimu Bisko. Mašinų beveik nėra. 7 valandos vakaro. Aš susinervinęs. Ktb irgi. Tylim ir tranzuojam.

Galvoju apie metafiziką. Sakėm, kad pietinė Balkanų dalis lyg užkeikta? Sakėm. Ir še tau – patvirtinimas. Nors buvome apsisprendę važiuoti į šiaurę, pabandėme paerzinti metafiziką. Todėl ir atsidūrėme prastoje vietoje.

Kaip ten bebūtų, tvirtai pasakome, kad važiuojame link Zagrebo. Ir iš karto sustoja vyrukas važiuojantis link Šibeniko. Ach Šibenikai! Tik vakar per pietus mes pro tave važiavom 🙂

Apsiperkant degalinės parduotuvėje, prie prekystalio, sutinkame vaikinuką, kurs vakar vežė iš Šibineko į Primošteną 🙂

Dabar jau 21 valanda, bandome pagauti ką nors, kas važiuoja Zagrebo kryptimi. Tačiau, kaip matyti, eismas per degalinę minimalus. Ruošiamės eit miegoti po atviru dangumi.

Dienos reziumė: Split >> Šibenik, 3 auto, 79km (viso: 2134km)

I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena, VIII diena, IX diena

tęsinys. I diena, II diena, III diena

2009-08-25 Antradienis (Ketvirta diena)

Pabundu. Daiktų niekas nepavogė. Naktys čia šiltos – teko ropštis lauk iš miegmaišio, nes karšta miegoti. Puolu fotografuoti aplinkinius peizažus.

Lipame į kalną keliu vedančiu iš Rijekos. Dar tik aštuonios valandos ryto, o karštis… Užsukame į kavinę atsipūsti ir išgerti kavos.

Ir vėl dėliojame kojytes į kalną. Kryptį laikome pagal kelio ženklus. Šiaip ne taip nusigauname prie įvažiavimo į autobaną. Stovime priešais paskutinį miesto šviesoforą. Automobiliai važiuoja negausiai. Karšta ir šiek tiek nyku. Sprendžiant pagal žmonių grimasas automobiliuose, mes sukeliame neblogą pramogą.

Po valandos su trupučiu sustoja vyrukas, kuriam nepakeliui į Splitą, bet labai nori mums padėti. Važiuoja apie 100km reikiama kryptimi.

Pasirodo susitranzavome policininką, kuris važiuoja namo, atostogauti. Ir ne bet kokį policininką, o visos Rijekos policijos šefą!

Pasakoja apie savo darbą. Klausinėja iš kokios mes šalies, kur keliaujame, kaip atsidūrėme Rijekoje, kur nakvojome. Kai pasakome, kad paplūdimyje, komentuoja, kad retkarčiais policija užklysta į tuos paplūdimius ir ten miegantiems keliautojams išrašo baudas 🙂 Kaip vėliau paaiškėja, jie tai daro pakankamai retai, nes Rijeka vienas didesnių Kroatijos uostų ir policija turi pakankamai darbo su kontrabandininkais ir narkotikų pardavėjais.

Vėliau išsamiai pasakoja tai ką pats patyrė per Kroatijos – Serbijos karą. Žinoma, absoliučiai subjektyvus požiūris, tačiau ko norėti, kai geriausias kaimynas serbas, prasidėjus karui, ėmė ginklus į rankas ir ėjo žudyti savo kaimynų kroatų, su kuriais, prieš karą, bičiuliavosi. Pasakoja kaip jis su mama slėpdavosi slėptuvėse nuo bombų, kurios, paprastai, buvo įrengtos daugiaaukščių pastatų rūsiuose. Serbai šaudydavo sviediniais, kurie krisdami kiaurai pramušdavo visus aukštus ir sprogdavo slėptuvėje pilnoje žmonių. Pasakoja, kaip klausydavo krentančių sviedinių iš baimės apmirusia širdimi. Nors pats patyrė tuos bombardavimus, tačiau pasakoja, kad niekaip nesupranta, kaip išgyveno žmonės viename mieste (pamiršau pavadinimą) netoli Kroatijos – Serbijos sienos, kurį serbai apšaudė ištisus metus, diena iš dienos. Šimtai sviedinių krisdavo ant to miesto kiekvieną dieną ir naktį.

Pravažiuojant kažkokį kaimelį, komentuoja, kad jame gyvena serbai. Taip, mes kroatai, juos toleruojame, tačiau jau nebesibičiuliaujame su jais, nes matėme, kaip jie elgėsi karo metu. Taip, mes žinome, kad jie čia gyvena, tačiau, kroatai retai užvažiuoja į tokius miestelius.

Paleidžia ties įvažiavimu į autobaną. Eismas minimalus. Karštis – siaubingas. Saulės atokaitoje turbūt kokie +35. Galbūt ir daugiau.

Stovime 1:20h. Stoja kroatas pametantis 40km į priekį (aha, kai pastovi tokiame karštyje saulės atokaitoje daugiau nei valandą, minimalaus atstumo taisyklė, kažkaip pasimiršta). Gaila vyrukas kalba tik kroatiškai, todėl daug nepabendraujame.

Hm, Split’as, kol kas, artėja labai lėtai.

Degalinėje geriame paskutinius espresso lašus ir jau kilsime. Tik štai tas karštis, kuris tvyro lauke, nenuteikia optimistiškai.

Labai juokinga. Vis dar sėdime degalinėje ir džiaugsmingai diskutuojame apie tai kaip ką tik prisipiso mentas, kad negalima tranzuoti prie degalinės įvažiavimo. Nebuvo labai piktas, pasakė, kad čia negalima tranzuoti, parodė kur galima ir užsirašė pasų duomenis (įdomu kam?). Šiek tiek juokinga. Eismo degalinėje beveik nėra. Gulim, rūkom. Tirana, kaip šios dienos tikslas maksimum, paskęsta ateities miglose 🙂

Mentui išvažinėjant iš degalinės ktb jam pamojuoja ranka. Mentas, kad ir nenoriai bet pamojuoja atgal.

Ach, šiandien mes apturėjom du policininkus – good one and bad one. Tikimės, kad daugiau policininkų nebebus.

Žinoma, policininką aš puikiai suprantu – didelis karštis, jo šalmas sunkus, motociklas karštas, o jis turi važinėti autobanu pirmyn atgal ir gaudyti visokius smulkius pažeidėjus.

Cha cha cha. Berašant paskutinę pastraipą pravažiuoja policijos autobusiukas. Su ktb nusprendžiame, kad jie atvažiavo patikrinti ar mes nenusigrūdome tranzuoti į autobaną 😉

Šiandien judame iš prastos vietos į dar prastesnę. Ir nesimato pagerėjimo.

Po geros valandos sustoja vaikinas. Pats kažkada tranzavęs. Neseniai iš panašios degalinės paėmęs keliautojus vykstančius į Turkiją. Kaip vyrukas pasakoja, tai tie bastūnai stovėjo degalinėje dar ilgiau – in the middle of nowhere. Važiuoja jis ‘tik’ 200km reikiama kryptimi. Sutinkame net neklausdami kur paleis.

Vyrukas aiškina,kad greitkeliu greičiau važiuoti, tačiau senuoju keliu, vingiuojančiu jūros pakrante, greičiau imami autostopininkai, nors važiuojama ilgiau. Mes ir patys spaudomės nuo minties vėl gulėti kitoje degalinėje. Todėl paprašome, kad paleistų ant senojo kelio į Splitą. Paleidžia už Šibeniko. Aha. Jau rašiau, kad visą dieną važiuojame iš vienos šiknaskylės į dar didesnę? Rašiau. Šioji tranzavimo vieta dar ‘geresnė’ – važiuoja tik atostogaujantys turistai arba kroatai iki artimiausio miestelio.

Po geros valandos su viršumi paima vaikinukas. Jam 21 metai, klauso depresyvaus serbiško repo, after job – few beer and few joints 🙂 Važiuoja tik 40km. Vis geriau nei nieko. Ir tikimės, kad ten bus geriau 🙂 (prierašas iš ateities: Naivuoliai!)

Išgriūname kurortiniame miestelyje Primošten apie septintą vakaro. Kaip žinia ir kaip įsitikinome savo kailiu anksčiau, temsta čia apie 8. Temsta staigiai – sutemų beveik nebūna. Ką aš ten rašiau apie važiavimą į vis blogesnę vietą? 🙂 Šis miestelis ne išimtis. Stovime apie 1,3h – niekas nestoja. Kur tau stos kai 98% važiuojančio kontingento – turistai.

Sutemsta.

Metame tranzuoti. Perkame gėrimus ir traukiame į paplūdimį valgyti. Miestelio gatvėse minios atostogautojų – su šlepetėm, šortais, marškinėliais. O toje minioje du keliautojai – ilgomis kelnėmis, marškiniais ilgomis rankovėmis, su didelėmis kuprinėmis ant pečių.

Valgydami apsisprendžiame imti, prieš tai aplankytą motelį.

Dienos reziumė: Rijeka >> Primošten, 4 auto, 362km (viso: 2055km).

I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena, VIII diena, IX diena

tęsinys. I diena, II diena

2009-08-24. Pirmadienis (Trečia diena)

Kol pavalgome ir pervažiuojame Budapeštą iki mums reikiamo greitkelio pradžios, jau ir pusė vienuolikos.

Prie degalinės stovi tranzuotojų porelė. Priekyje užlisti nemandagu, einame pro juos, sveikinamės.
– Hello!
– Where are you from? – klausia mergina.
– From Lithuania, – atsakau.
– Oba! Taigi mes irgi iš Lietuvos!!!
– 😀

Kalbamės apie nuvažiuotą kelią, kiek laiko tam reikėjo ir kur kas važiuoja toliau. Viena tų akimirkų, kai visai smagu susitikti lietuvius.

O toliau nieko smagaus. Karšta, srautas milžiniškas, tik kad niekas nestoja.

Po dviejų valandų ir vienos espresso, galų gale sustoja vyrukas ir sutinka pavežti apie 100km į priekį, link Balatono (didžiausias Vengrijos ežeras). Vyrukas spaudžia 130km/h ir dalinasi autostopininko patirtimi, kaip jis Kanadoje 15km atstumą važiavo 12h. Hm, tykiai galvoju, per tiek laiko buvo galima pirmyn atgal ir kojytėmis suvaikščioti.

Prie Balatono nespėju nupiešti HR ženklo, kai sustoja šveicaras, vasarą gyvenantis Vengrijoje. Buvęs viešbučio restorano šefas virėjas. Buvęs šampano pardavėjas. Šiaip smagi personalija.

Tik kai pravažiavus degalinę, pasako, ou it was last gass station, tai jau nebelabai faina 🙂

Sėdim visiškoje šiknaskylėje – aplink nulis civilizacijos, automobiliai lekia apie 130km/h. Kyla negera nuojauta, kad šioje vietoje šiek tiek užtruksime.

Tačiau nepraėjus ir 15 minučių sustoja pagyvenę vengrai, kurie traukia į kažkurią Kroatijos salų. Oho, dienos planas maksimum – mirkyti kojas Adrijos jūroje – bus įvykdytas!
Dar, pasirodo, kad vengrai mus matė ties Budapeštu, važiavo atgal, kad mus paimtų, tačiau kai atvažiavo, mūsų jau neberado. Kaip vyras sakė, šis automobilis yra tinkamiausias jums 🙂

Išlaipina iki Rijekos likus 6km 🙂 Autobane tranzuoti, vaikščioti ar kitokia veikla užsiiminėti draudžiama. Kažkoks miesteliūkštis. Sėdime šalia įvažiavimo į autobaną, valgome Budapešte įdėtus sumuštinius. Vieta tranzavimui netinkama. Tačiau itin greitai sustoja jaunuolis, draugiškai nusiteikęs, pametėja iki Rijekos centro. Pakeliui kokie vaizdai!

Keičiame pinigus, valgome vakarienę. Miegoti nėra kur – viešbučiai brangūs. Traukiame link miesto pakraščio ieškodami kur būtų galima pamiegoti po atviru dangumi.

Kažkuriame paplūdimyje (jie itin savotiški. Nulipi ilgais, stačiai laiptais ir atsidūri ant jūros kranto. Krantas akmenuotas, paplūdimys paprastai tik keliolika metrų) sėdi mergiotė besiklausanti savo ipodo.

Pamačius mūsų kuprines ir neryžtingą trypčiojimą, mums pasakoja, kur yra kiti paplūdimiai, kad ji yra mačiusi juose miegančių žmonių – tie žmonės, ne valkatos, o keliautojai, panašūs į mus. Ir kad būdama mūsų vietoje darytų taip pat – miegotų viena iš paplūdimių. Tai mus šiek tiek nuramina.

Smingame antrajame paplūdimyje. Dar spėju išsimaudyti Adrijos jūroje. Jūroje nė bangelės. Plaukioti naktį jūroje, kai virš galvos žiba miriadai žvaigždžių – kažkas nenupasakojamo.

Dienos reziumė: Budapeštas >> Rijeka, 4 automobiliai, 515km (viso: 1693km).

I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena, VIII diena, IX diena

tęsinys. I diena

2009-08-22 Sekmadienis (Antra diena)

Prabudęs suvokiu, kad reikalai nepagerėjo nė per nago juodymą – lyja lygiai taip pat, kaip naktį.

Ktb piešia SK ženklą, valgome paskutinius mamos ve įdėtus sumuštinius (to ve – sumuštiniai buvo labai labai skanūs :* ;)).

Sumoku krūvelę eurų už nakvynę. Geriame kavą ir dėliojame dienos planus. Planas minimum, planas maximum. Lauke lyja. Tiesa – jei lyginti su nakties liūtimi – visai nebelyja (arba beveik nelyja).

Apsirengiame rūbus nuo lietaus ir pėstute traukiame link sienos. Automobilius stabdome eidami. Kulniuodamas šlapiu keliu, sužinau nemalonią naujieną – dešinio bato bato padas kažkur sugebėjo įgyti skylę – per kurią į vidų sunkiasi vanduo. Trept – kliurkt, trept – kliurkt 🙂 Na jūs suprantate kaip būna 🙂

Po pusvalandžio sustoja golfukas. Jame du vaikina ir mergina. Golfuko bagažinė bei salonas iki viršaus prikrauti daiktų. (Joa, pagalvoju, šitie tai tikrai nepavež, tik vat įdomu, kodėl sustojo?)

Šokit vidun, rėkia vairuotojas ir mikliai, į golfuko, atrodo, pilnutėlę bagažinę, sugrūda ir mūsų daiktus. Sugriūname į auto galą ir pirmyn.

Važiuoja kolektyvas į Bratislavą. Vairuotojui tiek pat metų, kiek man. Kalba neužsičiaupdamas. Vairuotojas dar neišmintinas, bet jau protingas (apsukrus -> gudrus -> protingas -> išmintingas)

Dalinamės patirtimis. Vyrukas autostopu išmaišęs visą Europą. Kaip jis sako: vienu metu buvau taip įgūdęs važinėti autostopu, kad Paryžius – Vroclavas suvažinėdavau per 20 valandų, kai autobusai tą patį kelią sukardavo per 25 valandas. Ach, ir tos autospopo istorijos. Once I went with real bank robber. Arba: once I went with guy, whose wife left him for another woman.

Ilga diskusija apie East and West Europos skirtumus. Vyruko išvada: abejos europos skiriasi tik moralės ir taisyklių viršenybe. Vakarų Europa pirmą vietą atiduoda taisyklėms, kai rytų Europą – moralę.

Perveža praktiškai per visą Slovakiją. Atsibučiuojame, pasikeičiame kontaktais. Vyrukas žada atvažiuoti į Vilnių.

Vieta šalia kažkokio Slovakijos miestelio atrodo, kaip prasta vieta, bet pakankamai greitai sustoja vengrų porelė. Važiuoja namo po atostogų Slovakijos kalnuose. Tvarkingi ir nuobodūs. Jiems labai nepasisekė su Slovakijos policija (geri svoločiai tieji slovakiški mentai: stovi pasislėpę, stabdo tik užsieniečius, atvirai juos reketuoja) – vengras važiavo 50km/h, buvo nubaustas už greičio viršijimą +10km/h ir susimokėjo 50 eurų baudą. Juokingiausia, kad toje vietoje leistinas greitis… 50km/h! Tie patys policininkai, toje pačioje vietoje, pagavo ir mūsų lenką. Jis gi, važiavo 69km/h, policininkai teigė, kad važiavo +19km/h. Šiek tiek pasiderėjęs gavo 20eurų baudą. Kitaip sakant, baudą gauni, pagal vairuojamo automobilio vertę.

Vengrų porelė išlaipina iki Budapešto likus 25km. Itin greitai sustoja naujas mersedesas, viduje, kaip vėliau paaiškėja – didžiausios vengrijos televizijos, vienas iš aukščiausių vadovų. Kalbus ir nebijantis, kad purvini keliautojai išterlins jo limuziną.

Pasivažinėjame Budapešto tramvajumi ir mes jau pas draugus – lietuvį Ričardą ir baltarusę Larisą. Dušas! Karštas maistas!!!

Ir vėl naktinis Budapeštas. Eilinį sykį. Kiek kartų buvau Budapešte (gal 6 ar 7 kartus) niekada neesu slampinėjęs po jį dienos metu.

Vakarieniaujant pas Ričardą ir Larisą apėmė jausmas apie viduramžius (nebūtinai viduramžius, tinka bet kurie senieji laikai, kai nebuvo greito transporto, o keliautojų buvo vienetai). Kai į kaimą atvyksta keliautojas, nusitrenkęs šimtus mylių nuo savo gyvenamosios vietos, matęs kitus miestus, patyręs kitokius papročius, kaimo gyventojai jį maitina ir girdo, o keliautojas atsidėkodamas, pilna burna, pasakoja ką yra matęs ir patyręs. Pasakoja kaip gyvena žmonės kituose kraštuose. Tuo tarpu sėslieji užverčia keliautoją klausimais.

Taip pasijaučiau Budapešte. Kai pilna burna pasakoji apie nuotykius kelyje, apie gyvenimą kitų žmonių, žinoma, pasakoji šiek tiek pagražintas istorijas, t.y. žiaurius vargus kažkiek padailini ir romantizuoji, nors tuo metu, kai sėdėjai ir patyrinėjai tas istorijas, romantika net nekvepėjo.

Dienos reziumė: Rabka Zdroj >> Budapeštas, 3 automobiliai, 335km (viso: 1178km)

I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena, VIII diena, IX diena

2009-08-22 Šeštadienis (Pirma diena)

Vilnius-Kaunas, nespėju pakelti rankos – sustoja moteriškė. Buvusi baidarių meistrė, plaukia veteranų grupėse. Kalbame apie sportą ir jo įtaką žmogaus amžiui, jaunuolius, kuriems galvoje tik seksas ir pan. Garsiai groja russkoje radijo. Off off iš Vilniaus.

Kaunas prie “Megos”. Tranzuojame iki kito Kauno išvažiavimo. 1,10h laukimo – šis laiko tarpas tampa skiriamąja riba, kai reikia pradėti ką nors keisti, jei niekas nestoja – piešiu PL ženklą ir rodau jį vairuotojams, tieji pagaliau ima reaguoti: mojuoja rankomis, rodo, kad suka, rodo, kad pilnas automobilis. Sustoja vyrukas ir paveža iki palankesnės tranzavimo vietos – nors jam ir nepakeliui.

Kaunas – Varšuva. Stovime apie 20 minučių. Paima pagyvenę lenkai, važiuojantys iki pat Varšuvos. Neblogai, neblogai. Ir jie, kaip vyrukas Kaune, nuveža iki tranzavimo vietos – nors jiems ten nepakeliui.

Varšuva. Besiblaškant apie tranzavimo vietą (gal rasim geresnę – et, tas nepatiklumas), sustoja mergiotė. Ant galinės sėdinės du maži vaikai. Sakosi galinti pavežti 30km už Varšuvos. (Cha, mes jos net nestabdėm – tiesiog zyliojome ant sankryžos su kuprinėmis ant pečių.) Pas mergiotę nesėdame, nes buvome nutarę, kad mažiau 100km nevažiuosime. Laukiame 1,05h. Sustoja lenkas dėdulė, vežantis 100km link Krokuvos. Važiuojam! Dėdulė juokauja, kad varšuviečiai yra snobai, neimantys tranzuotojų – mat šie gali išteplioti jų švarius automobilius 🙂

Dėdulė išlaipina prie miestelio, pavadintu Radom. Ir jau naktis t.y., dar tik pusė devintos vakaro, bet aplinkui visiškai tamsu. Užsidedame atšvaitus. Vėl valanda laukimo. Kai jau pasakome – na viskas, paskutiniai mostai ir einame ieškoti vietos, kur galima statyti palapinę – sustoja diedukas, vairuojantis seną senutėlaitį Reno. Nežinau, kiek Reno metų, bet tikrai ne mažiau dvidešimties (jei ne daugiau). Reno kriokia. Sankryžose gesinamas variklis, nes kaista. Viskas, galvoju, tuoj atvažiuosim 🙂 O iki Krokuvos dar geri 194km. Bet dėdulė, išriedėjęs į trasą, lekia 120km/h ir nesuka sau dėl nieko galvos. Iki Krokuvos likus 80km pradeda lyti. Meldžiu visų man žinomų (nežinomų irgi) dievų, kad tik Krokuvoje nebelytų. Hm. Krokuvoje pila kap iš kibiro. Dėdulė sako, kad važiuoja į Zakopanę – dar 60km mums tinkama kryptimi. Važiuojam! Vis arčiau Slovakijos sienos.

Atriedame iki miestelio Rabka-Zdroj – nuo čia mūsų keliai skiriasi. Bet prieš tai dėdulė kabake pavaišina alumi ir kava. Pasakoja apie savo darbą (dekoracijų filmams statymas), gyvenimą Zakopanėje, rodo savo namo bei artimųjų nuotraukas. Po to siūlosi pavežti dar šiek tiek link sienos, bet, pasak žemėlapio, ten, į kur dėdulė vyksta, autostopininko požiūriu – didelė skylė. Nevažiuojame.

O Rabka-Zdroj lyja. Ir vis smarkiau.

Kalbinu ktb lietingą naktį praleisti motelyje. Tokie miestelyje yra netgi du: vienas nedirba, iš kito išlenda sargas – ir paaiškėja, kad a) mes neturim reikiamo kiekio zlotų b) jis nepriima kreditinių kortelių c) jis nepriima eurų.

Lyja beviltiškai.

Vykdome ktb planą – susirasti atokesnę vietą ir joje pasistatyti palapinę. Jau nebelyja – pliaupia. Susirandame pievą, statau palapinę. Nixuja nesigauna. Skaitau instrukciją (apie antrą nakties, kliokia lietus, viskas – rūbai, kojos, kuprinė – mirksta). Šiaip ne taip pastatau tą velnio išmislą. Ktb reziduoja palapinėje ir gailiu balsu sako – I have one bad feeling – stogas leidžia vandenį. Įlendu į vidų ir patenku tiesiai į balą. Palapinė ne tai kad leidžia vandenį, į ją teka vanduo!

Palapinę paliekame, kur pastatėme. Ateities archeologai tegu aiškinasi apie “Maximos” laikinųjų pastatų subtilybes. (O aš dabar aiškinuosi savo eko-karmos nuodėmių atpirkimo metodiką :)) Patraukiame atgal prie motelio, nes prie jo matėme lauko kavinę su dideliais skėčiais. Rūkome – lyja, šalta, šlapia. Pusė trijų nakties. Parūkyti išlenda tas pats sargas. Kalba apie tai, kad ryte atvažiuos motelio savininkas – jis, tikriausiai, priims eurus. Rupužyte rugienoj, kur tu buvai prieš valandą, a??? Imame kambarį. Kambarys virsta daiktų džiovykla (gerai, kad kuprinėje daiktai supakuoti atskiruose celofaniniuose maišuose –  dauguma jų sausi).

Trečia nakties. Lūžtu.

Dienos reziumė: Vilnius >> Rabka Zdroj: 5 automobiliai, 843km.

I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena, VIII diena, IX diena

Ach, kad ir kaip būtų gaila, kelionė link Balkanų baigta. Pirminis planas buvo autostopu nuvažiuoti iki Albanijos sostinės Tiranos. Tačiau Kroatijoje planai pasikoregavo, todėl toliau Kroatijos taip ir nenuvažiavau.

Kelionės reziumė: devynios dienos kelyje, nuvažiuota 4300km, pakeistas 31 automobilis. Tranzavimo full house, nes mus vežė: moteris, kunigas, kareivis, fura, autobusas.

Buvo visko. Daug saulės ir karščio, lietaus, nuovargio, euforijos, strigimo dievo užmirštose vietose, miegojimo po atviru dangumi, šiltos Adrijos jūros ir t.t.

Rašiau kelionės dienoraštį, taigi, kai nugalėsiu tinginį, perkelsiu iš sąsiuvinio į užrašytas dienas.

so folks, maždaug dvejoms savaitėms dingstu iš eteriaus, nes Atostogai!, o jose… Balkanai!! live reportažas, jei toks bus, vaibėje/feisbūkyje. grįžus (gal) atsiras detalus aprašymas 🙂

kai saka – stay tuned.

draugas: šeštadienį vėlai vakare traukiniu velniop iš miesto, kojomis visą naktį, ryte traukiniu atgal į miestą. ? taip

traukiniui judant į šiaurės-vakarus, jo termometras šiek tiek kvailioja: mieste +12, vėliau jau +13, +14, +15… kas sakė kad naktys čia šaltos? išvirtus numatytoje stotelėje, neatrodo kad yra +15.  geriausiu atveju +5. kepurė, pirštinės, optinių sistemų inžinieriaus pasididžiavimas – prožektorius. pirmyn. pirmyn. pasaulis susitraukiantis iki tavo ir bendrakeleivių prožektorių, iš tamsos, išplėšiamo žemės gabalo.

kojos kelias tamsa.

po gerų dešimties kilometrų, po gerų dviejų valandų – stop. perfrazuojant Keruaką – pavalgyt ir nusičiurškt. laužas, ne maisto gaminimui, laužas, kad būtų jaukiau. beždžionėlėms patinka liepsna.

kojos kelias tamsa. miegas pasiųstas taip toli, kad vis nesirodo. žvyrkelis nužudantis kojas apautas šūdbačiais – kai atrodo, kad mėsa atsiskiria nuo kaulų, kai kiekvienas akmuo surakina dantis, kai kiekviena duobė – priešas šiepiantis dantis. bet – nepasiduot.  žinia – pas dievus geležinės kojos. pirmyn pirmyn.

dvigubai ilgesnė trečia nakties. juokas, jau pro ašaras, kad krokodilas Gena buvo neteisus sakydamas, kad eidamas žuoliais niekada nepasiklysi. mes pasiklydom. tamsoj, su prožektoriais, pirmyn-atgal, pirmyn-atgal, kur kiekvienas kilometras ilgesnis prieš tai buvusį. kai geriausias draugas, pradeda burbėti ir keiktis, kai geriausias draugas, atsisėda ant žemės su žodžiais: niekur aš nebeeisiu. aš suprantu jį – pas ji padai — kruvinos žaizdos. norėjau tada jam paskolint savo geležines kojas, deja…

pamojuojam traukiniui pravažiuojančiam šalia mūsų. jame galėjom būti ir mes.

vėl tas pats taškas kuriame jau buvom. ir – tolumoje skaisčiai apšviesta stotelė. tikslas. iki kurio, anot rusų, ranką tik paduot. bet kiekvienas žingsnis kova su savim. kiekvienas žingsnis – savęs įtikinėjimas, kad liko vienu žingsniu mažiau. o bičiulis, kalba, apie stotelę judančią nuo mūsų. lėta eiga. kad pasityčiotų.

stotelė byloja, kad kitas traukinys už trijų valandų. miegot. kas kad šalta, kas kad kojos dega. bet miegot.

o traukiny šilta. o traukiny nereikia eit.

švariai, trisdešimties naktinių kilometrų, pratrintos smegenys. koks tavo vardas, bičiuli mano?