Kažkokiame turkijos kaime, kurį drąsiai galima vadinti visatos šiknaskyle, sėdžiu kavinėje ir geriu arbatą. Išlipus iš automobilio sušunkame meraba ir įtarūs vietinių veidai nušvinta šypsenomis. tempia šeimininkas po antrą puodelį arbatos, nors neprašėme. tešekiur ederim, tešekiur ederim ilgokai užtrunki kol pasakai ačiū.

o alaus bet kur nenusipirksi. galima pradėti liūdėti 😉

palapinę stačiau kalnų perėjos viršuje, kažkur netoli bulgarijos-turkijos sienos, už miestelio pavadinimu звездец (beveik visiems pavadinimas įstrigo dėl asociajos su p^$#diec; dauguma miestelio namų apleisti, tuščiomis langų kiaurymėmis, žmonių nesimato, skurdas, nešvara, vakarinė prietema, nuovargis ) aplink kalnai ir saulė besileidžianti į juos; ryte tekanti iš kalnų.

vidurdienį įriedėjom į stabulą. didokas miestelis.

naktį dar spėju nukulniuoti iki sofijos soboro ir mėlynosios mečetės. gaila, kad naktimis abi uždarytos, tai negaliu įvertinti vidinio grožio. tačiau užtenka apšviestų fasadų.

o po to tiltas per bosforo sąsiaurį. stovint ant tilto ateina suvokimas, kad esu kaip ir niekieno žemėje – tarp europos ir azijos. viena koja čia, kita ten. į galvą ateina bix daina ‘tarp europos ir honkongo‘, kurios žodžiai labai tinka šiai akimirkai.

palapinę pasistačiau ant jūros kranto, bijalo miestelyje žvejų uosto teritorijoje, už kelių metrų nuo vandens. miegoti prie jūros gaudžiant bangų mūšai malonumas neaprašomas. geriau nei mano užmigimo kompaktas su okeano garsais.

dabar sėdžiu ant automobilio priekinės sėdynės, kolega verda pusryčius, prieš akis teka saulė (iš šitos juodosios jūros pusės bulgarai turi saulės kilimą iš jūros, kai pas  mus saulė leidžiasi į jūrą), šilta ir šiek tiek vėjuota.

nuvažiuoju į miestelį nesebar, aplink vien turistai (nors tokiu metų laiku jų sumažėję iki minimumo) bei vietiniai viską pritaikę turizmo reikmėms: kiek akys užmato aplink restoranai, suvenyrų parduotuvikės, blizgučiai ir niekniekiai.

valgyti norisi taip, kad atrodo suryčiau dramblį ir dar ką nors viršaus. tad su pora kolegų nusėdu kažkokiame pirmame pasitaikiusiame restorane. manageris visai neblogai kalba rusiškai (kaip ir dauguma mano sutiktų bulgarų), pasakoja apie miestelio istoriją: jam jau virš 2,5k metų; kad grindinį, kuriuo grįstos miesto gatvės, paklojo romėnai; kad įkūrė senovės graikai; kad tai buvo bizantijos miestas-kalėjimas be teisės iš jo sugrįžti.

po to dar šiek tiek minu pedalus, vėl dviračių pakavimas į priekabą, dar maudynių juodojoje jūroje ir jau važiuojame link bulgarijos-turkijos sienos. ryt poryt stambulas ir daug turizmo kojomis.

jau šešta diena kelyje, o rutininis gyvenimas namai-darbas-namai (su šiokiomis tokiomis variacijomis) atrodo kaip nevykęs sapnas ar beblėstantis miražas.

šiek tiek minu (tik 16km) iki vidraru užtvankos – didžiausia rumunijos užtvanka, penkta pagal dydį europoje. ankstyvas rytas, rudenėjantis miškas, saulė šviečianti pro medžių lapus, tuščias plentas. smagus važiavimas, gaila kad trumpas. visiškai nesinori nulipti nuo dviračio. deja viskas kas yra gerai, anksčiau arba vėliau biagiasi.

navigacijos ‘dėka’ per dunojų iš rumunijos į bulgariją plaukiame keltu, o ne važiuojame per tiltą. paskutinį sykį dunojų kirtau per autostopinę kelionę su ktb link albanijos. belaukiant kelto, anot vaidos, valgome vyriškus pietus – lašiniai, svogūnai, juoda duona, džiovinta žuvis ir alus 🙂

bulgarijoje  šilta. sakyčiau visai karšta, į 26-27 įšilęs oras. visai nesijaučiu esantis rugsėjo pabaigoje. net rudens užuomazgų (kaip pradėję keisti spalvas medžių lapai) nesimato. nors širyt rumunijos kalnuose sau pasakiau, kad štai miškais ateina ruduo.

prieš akis varna ir juodoji jūra. laukia maudynės šiltoje jūroje.

Transfăgărășan kalnų perėją įveikiau jau prieš tris valandas. laukiu poros kolegų, kurie vis dar važiuoja, kažkur ten žemai. atstumas iki perėjos viršaus apie 28 kilometrai, o pakilimas daugiau nei 1,6km (nuo 500m virš jūros lygio iki 2100m). nebuvo labai sunku, o kelias ypatingo grožio – vaizdai džiugina akis ir sielą. nuo kažkurio kilometro prasidėjo sniegas. smagus jausmas – šviečia saulė, šilta, važiuoju trumpa dviratininko apranga, o aplink sniegas. net ir dabar, rašydamas, sėdžiu šalia didelės sniego krūvos.

įveikus perėją gal valandą spjaudžiausi ugnimi ir keikiausi visų man žinomų kalbų keiksmais: iš pradžių pradūriau kamerą; suklijavęs ir sumontavęs ratą apsigraibiau, kad pamečiau specialų rato priveržimo raktą; vėliau paaiškėjo, kad galinių bėgių permetėjas nebenori užmetinėti grandinės ant didžiausios galinės žvaigždutės. bet po šalto alaus kaušo, šiek tiek pameditavus, viskas mistiniu būdu susitvarkė: raktą radau, bėgius susiderinau ir pasaulis vėl patapo gražus 😉

važiuoti su lt vėliava ir malonu, ir keista – dėmesio tiek, kad kartais darosi nejauku. tiesa, kažkokie pusamžiai rumunai palaiko portugalu 🙂

dabar laukia daugiau nei 40km nusileidimas.

leistis žemyn, žinoma, yra smagiau nei kilti į viršų – leki apie 50-60km/h, minti nereikia. lieka tik susikaupus vairuoti ir džiaugtis gyvenimu. svarbiausia gerai apsirengti, nes kai lauke +12, leidžiantis nuo kalno jie pavirsta nedaugiau +5, o tokia temperatūra mano kelėnams nelabai patinka.

tai susirengiau dvejas kelnes, marškinėlius, džemperį, vėjo neprapučiamą striukę, arafatkę, žiemines prištines. daugiau rūbų neturėjau, bet jei būčiau turėjęs, tai ir tuos būčiau susirengęs 🙂 o karšta nebuvo, turiu pastebėti.

dienos statistika 68km per 4h 38min.

trumpas aštuonių kilometrų važiavimas, kojų mankšta, prieš rytojaus Transfăgărășan kalnų perėją. nuo kalnų, kaip visada, negaliu atitraukti akių. karpatų viršūnės jau su sniegu. matysim koks tas važiavimas rytoj bus.

šaukštas deguto į kelionės medaus statinę – nutėškiau nikoną ant žemės, objektyvas strigo ant begalybės fokuso ir nerodo gyvybės ženklų. bandymas kalti akmeniu nedavė apčiuopiamų rezultatų, taigi belieka fotografuoti peizažus. tebūnie. vis tiek turiu pinholą. bet kaip ten bekartočiau dzen budistines maldeles, kažkiek pikta.

ryte atsibudus (rumunijos-vengrijos pasienis) rasos neaptikau, tačiau pamačiau šalną. palapinė dailiai pasidengusi šerkšnu, nors vakaras buvo pakankamai šiltas. o štai šis vakaras nelabai šiltas 🙂 įdomu kaip šią naktį atlaikys mano miego komplektacija: merino vilnos termo apatiniai, du vasariniai miegmaišiai ir šiltas megztinis 😉

Kita diena »