keltui paliekant naujosios zelandijos pietinę salą, įsitaisau laivo priekyje. verčiantis iš kojų vėjas; sunku stovėti jei į ką nors neįsikimbi. galvą apmuturiuoju arafatke, ausines sugrūdu į ausis, nagi random option ką tu man šį kartą parinksi? ir sušufliuoja tobulai, kaip visad: I’ve been travelling but I don’t know where / I’ve been missing you but you just don’t care / And I’ve been wandering, I’ve seen Greece and Rome / Lost in the wilderness, so far from home / Yeah, yeah / <…> / I’ve been down to India, but it froze my bones / I’m living for the city, but I’m all alone / I’ve been travelling, but I don’t know where / I’ve been wandering, but I just don’t care. kartais visai rimtai pagalvoju, kad kai kurie elektroniniai prietaisai jaučia žmogaus nuotaikas.

keltui išplaukus iš fiordo tolumoje matau baltuose debesyse paskendusią šiaurinę salą. noriu sušukti, kaip pirmųjų maorių vado žmona sušuko pirmą kartą pamačiusi salas – Aotearoa! Aotearoa! ir sušunku, tyliai, o ausyse toliau dainuoja Jagger’is – i’ve been wandering, but I just don’t care. kelto nosis up ir down, up ir down, nors ramusis vandenynas visiškai ramus (taip būna tik didžiajame vandenyje, sako man kolega); kojomis jaučiu kaip nuo motorų vibruoja denis; aplink cianidinis mėlynumas, atrodo lyg kažkas atsidarė photoshopą ir gerokai padidino pasaulio spalvų saturation.

ir šiek tiek liūdesio. naujosios zelandijos vidurys; kelionės vidurys. prisimenu sutiktus žmones, pamatytas vietas, nuvažiuotus kilometrus, nueitas mylias. ne, negalvosiu šiandien apie pabaigą(as). geriau apie įvykius ir sutiktus žmonės atvedusius į šį laiko ir erdvės tašką – draugus ir neprietelius; buvusius ir esančius; išėjusius ir ateisiančius.

žvilgeriu į laikrodį; kur dingo keturios valandos?

tad nebėra kada svajoti, reikia stotis ir judėti – priekyje wellington; kelionė tęsiasi toliau.