Browse Category by Mongolija
kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 8

Nuo pat ankstyvo ryto dviračio stūmimas į kalną. Sunkus stūmimas. Kažkurioje vietoje pagavau save beprasmiškai spoksant į priekinio rato padangą. Pakilus kiek daugiau nei 200 metrų į viršų atsiveria įspūdingi balti kalnai. Grožis, atimantis žadą. Tiesiog sėdžiu ir mėgaujuosi matomu vaizdu. Šviečia saulė, traukia šaltokas vėjas, bet net jis negadina pakilios nuotaikos.

Ir toji kalnų tyla. Girdisi tik vėjo šniokštimas pakelės žolėse, bet kai jis nurimsta, pasaulį apglobia spengianti tyla.

Pakilus dar 170 metrų visu grožiu matyti Potanino ledynas. Kaip pasakytų mano pažįstamas dailininkas Ričardas Zdanavičius, su kuriuo teko garbė keliauti Turkijoje ir Gruzijoje, – žavinga!

Nedaug nusileidę link ledyno sustojame pievoje, pietaujame. Po to Algirdas, Dagnė ir aš patraukiame link ledyno. Per pievą, per akmenis. Per dideles krūvas, keliomis terasomis gulinčių riedulių. Akivaizdžiai matyti, kaip metai iš metų menksta ledyne esančio ledo kiekis.

Po nepilnos valandos vaikštau ant ledyno ledo. Koks tai nenupasakojamas malonumas. Laipiojant per akmenis, vaikščiojant ant ledyno, mano širdis tiesiog dainuoja iš džiaugsmo. Matyt, kažkuriame kitame gyvenime mano būta alpinisto.

***

↑377 m     ↓137 m     ~3053 m     9,93 km     02:00

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 7

Ryte, kaip jau įprasta, plieskia saulė; karšta. Tačiau naktis, kaip sako bendražygiai, buvo pati šalčiausia. Termometras rodė apie -2. Mano dviračio balnelio apsauga padengta ledu.

Ir iš karto pradedame kilimą į kalną. Bet nėra taip sunku, kaip pradžioje atrodė.

Sėkmingai įveikiame pasienio zonos patikros postą. Šį kartą turime visus reikalingus leidimus.

Nusileidžiame į kaimą, dviračius apspinta vaikai, suaugusieji moja rankomis, kad važiuotume pas juos, vaišina sūriu, rūgpieniu, duona. Taip nuo jurtos prie jurtos judame link vietinės parduotuvės. Parduotuvėje pasirinkimas skurdus. Perkame duoną, saldainius ir kam ko reikia. Akivaizdu, kad kainas užrašo kelis kartus didesnes. Bet lyginant su Lietuva vis tiek yra pigu. Žinoma, moteriškės imdamos pinigus galėtų taip akivaizdžiai nesišaipyti iš pokvailių turistų.

Kaime tik sustok minutėlei ir iš karto apipuola tiek vaikai, tie suaugę. Čiupinėja daiktus, liečia dviračius, kažką kalba, šypsosi. Jaučiuosi lyg būčiau egzotinis gyvis zoologijos sode.

Visą dieną spigina saulė, važiuojame gražiais slėniais, horizonte matyti sniegu padengtos kalnų viršūnės. Pasiutusiai smagu važiuoti tokiomis vietomis.

Pavakaryje privažiuojame dar vieną patikros postą. Pareigūnai prisikabina prie to, kad mūsų nelydi gidas ir transportas. Kalbiname ir taip, ir anaip – važiuoti į priekį neleidžia. Kalba, kad ryte atvažiuos kiti reindžeriai ir tada nuspręs, ką su mumis daryti. Ugnius vis kalbina užsispyrusius žmogėnus. Jų vadas, jaunas vaikinukas, skambina į kitą, kalnuose esantį patikros postą. Su kažkuo pasikalbėjęs mums praneša, kad galime važiuoti toliau, bet kiekvienas turi susimokėti po 15 000 tugrikų, maždaug po 7,5€. Sumokame reikalaujamą sumą nesiderėdami, gauname dar vieną leidimą su Parašu ir ANTSPAUDU, laimingi riedame link ledyno.

Nuvažiavę dar porą kilometrų į ypač statų kalną (kirgiziško statumo, vietomis apie 18% įkalnė) apsistojame nakčiai prie sraunios kalnų upės.

Graži, kiek sunkoka diena. Tačiau tokiomis dienomis supranti, kaip mėgsti ką, kur ir su kuo darai. Jau dabar galvoje tuščia – visos darbinės problemos, namų džiaugsmai liko kažkur toli ir atrodo kažkokie nerealus, lyg būtų susapnuoti. Jei ne šis dienoraštis nežinočiau, net kuri savaitės diena yra šiandiena.

Toks tobulas gyvenimas čia ir dabar, judant iš taško A į tašką B.

***

↑646 m     ↓211 m     ~2810 m     39,70 km     4:42

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 6

Vis tik gerai, kad prisiverčiu rašyti dienoraštį kiekvieną laisvą minutę. Antraip vakar būčiau teparašęs kelis žodžius. Buvau klaikiai pavargęs. Bet dar ne taip baisiai, kaip Algirdas ir Ugnius. Jie gulėjo palapinėse visiškai be jėgų ir net neįveikė savo maisto porcijų. Tas jėgų netausojimas pirmoje dienos pusėje visada atsiliepia vakare. O vakarykštė diena buvo viena tų sunkiųjų. Bet ką aš čia pliurpiu, to meno tausoti jėgas pats tik ne per seniausiai išmokau. Išmoks ir jie. Nes su kalnais nepajuokausi. Juk, mano galva, tai ne tu nugali kalną, tai kalnas leidžia į jį užvažiuoti. Jei galvosi apie užkariavimą ar nugalėjimą, ką gi, lauk bėdos.

Ryte per plonus debesis matyti blausus saulės blynas. Kelias panašus kaip vakar, tiesa, padaugėja akmenų, bet sumažėja tarka. Visą dieną nuosaikus kilimas su stumdymosi intarpais. Nuo pietų oras kažkiek subjūra, lynoja, ir – kaip be jo – vėjas.

Ką tik pakilome į statų kalną, perėjos viršuje pasiveja mongolų gauja ant motociklų. Vienas iš jų moka ir visai neblogai rusiškai. Ir netgi žino, kas yra Lietuva, nes užtikrintai maišo su Latvija.

Priekyje matau aukštus ir snieguotus kalnus. Šiandien kur pažvelgsi kabo tamsūs lietaus debesys, girdėti griaustinis. Porą kartų trumpai, bet stipriai užlyja. Bet su nauja šturmine striuke lietus kol kas nebaisus.

Vakarojame prie mažo ežerioko, pučia stiprus šaltas vėjas, lynoja. Tad kuo greičiau pavalgau, išgeriu karštos arbatos ir lendu į palapinę. Iš karto užmiegu ir be prabudimo druniju daugiau nei dvylika valandų. Poilsis, kurio man mirtinai reikėjo: po to, kai sulaksčiau pasemti vandens, porą dienų jaučiau, kad esu pertempęs širdį.

Diena nei šiokia, nei tokia. Niekuo neišskirtinė.

***

↑658 m     ↓439 m     ~2363 m     44,32 km     04:42

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 5

Paryčiais aplanko įdomūs sapnai. Pasakoju juos Algirdui ir Dagnei, kvatojame iki ašarų.

Diena aušta saulėta ir labai šilta. Galvoju, kad įdienojus bus karšta.

Vakar vakare vaikinai sukūrė taip vadinamą šūdų laužą – pasirodo iš sausų karvašūdžių išeina šaunus laužas: pakanka ir ugnies, ir šilumos. Nesitikėjau, kad pavyks užkurti tokį laužą, nors šalia mongolų jurtų mačiau sukrautas išdžiūvusių karvių tortų stirtas.

Diena prasideda važiavimu į kalną. Tiksliau pasakius, stūmimu į kalną. Pakylame daugiau nei 360 metrų į viršų. Priekyje matomi vaizdai pasakiški. Matau snieguotas viršukalnes. Džiugina, kad neskauda raumenų po vakarykščio pasivažinėjimo žemyn aukštyn.

Ilsintis viršukalnėje mintys ramiai melancholiškos. Galvoju apie lėtai ir greitai slenkantį laiką. Atrodo, ką tik išvažiavau iš namų, o jau penkta diena kaip kelyje.

Kita dienos pusė – malonus važiavimas žemyn su keliais neaukštais kalniukais. Gražius vaizdus keičia dar gražesni, vėl šviečia saulė ir pučia gaivus vėjas; pievų keliukai geri. Vienas malonumas važiuoti tokią dieną.

Pavakaryje išvažiuojame į pagrindinį kelią, vingiuojantį link Tavan Bogd nacionalinio parko. Džiaugsmas baigiasi. Kelias – smėlis ir tarka. Bet ne tai yra blogiausia. Blogiausia, kad šiuo keliu zuja visokio dydžio sunkvežimiai. Jie kelia milžiniškus dulkių debesis. Pragaro kelias. Juo mums reikia važiuoti šiek tiek daugiau nei 13 kilometrų kylant į kalną. Lėtai kasamės į priekį.

Dviratis pavirto pilkos spalvos dulkėtu daiktu.

Matau besiganančius kupranugarius, priekyje sunkvežimių išmuštas dulkėtas kelias ir pakilimas į perėją. Retkarčiais atrodo, kad jis niekad niekad nesibaigs.

Perėjos viršuje traukia stiprus vėjas, gerai, kad į nugarą. Kelias nesikeičia: dulkės ir tarka.

Palapinę statau ant upės kranto, vėjas sustiprėja iki ypač stipraus. Bet, kol gaminame vakarienę ir verdame arbatą, vėtra nurimsta, vakaras labai gražus; pro debesis šviečia pilnas mėnulis, šalia šniokščia upė.

***

↑862 m     ↓1172 m     ~2153 m     55,70 km     04:56

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 4

Ryte vėjas nurimsta, šviečia saulė. Aštuntą ryto vis dar vėsu. Naktis buvo šalta, tačiau naujasis pūkinis miegmaišis, kurio komforto temperatūra -9, leidžia gerai išsimiegoti.

Diena viena iš tų tobulųjų – nei karšta, nei šalta, pučia lengvas gaivus vėjas. Pradžioje kylame į nedidelį kalniuką (apie 300 metrų aukščio), vėliau daug kilometrų leidžiamės žemyn. Pedalų minti praktiškai nereikia, galima džiaugtis matomais vaizdais. O vaizdai fantastiški, įvairių formų kalnai, horizonte ir už nugaros – snieguotos viršukalnės, kur ne kur baltuoja mongolų jurtos.

Privažiuojame pirmą platesnį upelį, šaipomės ir traukiame per dantį vieni kitus; netgi pavyksta įkalbėti Algirdą likti nakvoti prie šio upelio, bet kiti komandos nariai nori važiuoti į priekį. Priekyje laukia kilimas į 700 metrų kalną. Algirdas šypsosi, aš sakau, kad kai kas dar pasigailės tokio sprendimo. Ir išties – kirgiziško statumo pakilimas. Darosi sunku ir belieka stebėtis kolegų jėgomis – Aidas ir Dovilė mina į kalną neįtikėtu greičiu, kai likusieji vos įstengia pastumti dviračius.

Dagnei darosi silpna, sunku kvėpuoti net einant, nebėra kalbos apie važiavimą dviračiu. Judėjimo tempas drastiškai krenta. Pakilome tik nepilnus 300 metrus. Vakarėja. Kalbu su Algirdu, ir abu matome dvi išeitis iš esamos situacijos: arba pasikeisdami stumiam Dagnės dviratį iki viršūnės (šį variantą iš karto atmetam, nes, spėjam, kad iki sutemų vis tiek nespėsim pasiekti kalno viršaus), arba statom palapines šioje pusiaukelėje ir kažkuris komandos narys važiuoja žemyn iki upės, kurią ne taip seniai perbridome, ir atveža vandens vakarienės ir pusryčių gaminimui. Nes žiopliai, ne visi pripildė butelius, kai buvo galimybė. Jaunimas, važiuojantis taip vadinamoje pirmūnų grupėje, tyli ir nieko nesako. Matydamas ištįsusius jų veidus sakau, kad nuvažiuosiu aš. Nuimu visus daiktus nuo dviračio, susirenku tuščius butelius (viso 12 litrų vandens) ir lekiu žemyn.

Skriedamas žemyn vos nenusisuku sprando, atsipalaiduoja priekinio rato greitveržlė, matau, kaip ratas makaluojasi į šonus, gerai, kad laiku pastebiu ir sugebu sustabdyti įsibėgėjusį dviratį. Greitai pripilu butelius vandens, šiek tiek apsiprausiu ir pajudu atgal. Į kalną. Beveik be daiktų į kalną tarytumei užskrendu. Ten, kur pirmą kartą teko dviratį stumti, dabar minu ir net negalvoju apie savojo plieninio žirgo stumdymą. Atvažiavęs į stovyklavietę matau nustebusius kolegų veidus – jie nesitikėjo, kad pirmyn atgal sulakstysiu taip greitai.

Dienos nelaimė – sugedo fotoaparato Zenit užraktas, nebegaliu prasukti juostelės. Velniava.

Diena, nepaisant kelių nemalonių situacijų – tiesiog nuostabi.

***

↑845 m     ↓663 m     ~2475 m     41,90 km     03:30

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 3

Keliamės anksti ryte, saulė dar neišlindus iš už kalnų, šalta. Dviračio surinkimas, pusryčių gamyba, daiktų išpakavimas bei krovimas į kelioninius krepšius vyksta chaotiškai ir skubant. Iš už kalnų išlenda saulė, oro temperatūra kyla, galvoje šviesėja po trumpai miegotos nakties. Tikrinu altimetrą, pasirodo miegojome 2 km aukštyje.

Atvažiuojame į sienos kirtimo patikros punktą, automobilių eilė milžiniška. Nelinksma. Apsimetame kvaileliais ir važiuojame pro visą eilę į priekį. Kalbu su pasieniečiu, mandagus jaunas pareigūnas, paprašo laukti prie pat įvažiavimo į muitinės teritoriją. Mums, tiesiog, reikia palaukti kol pravažiuos porą autobusų. Autobusai pilni mongolų, muitinėje juos labai ilgai tikrina; su visų krepšių iškrovimu ir skenavimu; krepšių kiekvienas žmogus turi ne po vieną; mintyse skaičiuoju ir matau, kad užtruksim. Ilgai.

Kažkur eilėje girdisi barniai ir keiksmai. Rėkia moterys, klykia vaikai, loja šunys. Žmonių prie įvažiavimo į muitinę daug, vieni smalsiai nužiūrinėja mus, kiti ateina pasikalbėti su mumis. Kažkodėl naiviai tikiuosi, kad šį chaosą pavyks greitai įveikti.

Rusijos sieną kertame per porą valandų. Bet tik laimingo atsitiktinumo dėka. Matau, kaip prie įvažiavimo į muitinės teritoriją atvažiuoja be eilės keli automobiliai. Vienas iš vyrukų skambina savo pažįstamam ir prašo, kad pastarasis apskambintų savo pažįstamus ir kad jie kokiu nors būdu suveiktų pravažiavimą per sieną be eilės. Tyliai stebiuosi rusų kyšių ir draugelių sistema ir laukiu, kaip šioji sistema suveiks. Ir ką jūs sau galvojate – po kiek laiko išeina tas pats jaunas pareigūnas ir atvažiavusius be eilės įleidžia į patikros teritoriją. Kartu įleidžia mus ir dar pora motociklininkų. Varom!

Pasai ir vizos neužkliūna; tokiais atvejais, nors tikrai žinau, kad visi dokumentai yra tvarkingi, jaučiu nepaaiškinamą nerimą. Muitinėje daiktų beveik netikrina, tik paprašo atidaryti porą kelioninių krepšių, bet po juos nesirausia, tik užmeta akį; pareigūnas pamato, kad turiu Zenit fotoaparatą, ilgai diskutuojame apie jo savybes. Po diskusijos pareigūnas kolegų daiktų jau nebetikrina, rodo, kad galime važiuoti į Mongoliją. Laimingi, kad sėkmingai įveikėm Rusijos biurokratines džiungles, lekiam į Mongolijos pasienio kontrolės punktą. Iki jo 26 kilometrai. Riedame puikiausiu asfaltu, šviečia saulė, traukia stiprokas vėjas.

Mongolijos pasienyje visiškas chaosas ir nervų gadinimas. Pradžioje, tik atvažiavus paaiškėja, kad muitinė porai valandų uždaryta, nes pareigūnai pasidarė pietų pertrauką! Dviem valandoms!

Nupurškia dviračius kažkokiu dezinfekuojančiu skysčiu. Ne už ačiū, žinoma. Kaip vėliau paaiškėja, to visiškai nereikėjo.

Chaosas prie pasų tikrinimo langelio, eilė, kaip tokia, neegzistuoja, tik šurmuliuojanti mongolų minia. Kiekvienas mongolas prisigrūdęs prie to langelio pasikviečia po kelis giminiečius. Ir taip didelė minia laikui einant ne tik kad nemažėja, bet net padidėja. Prie to langelio prastovime apie dvi valandas. Kitos procedūros atima dar valandą.

Kai galų gale gauname visus įmanomus leidimus ir antspaudus juose, galvoje tvyro nyki ir niūri nuotaika. Tada negali neprisiminti, kaip lengva keliauti Europoje.

Tik išvažiavus iš muitinės teritorijos pasitinka staiga atšalęs oras ir islandiško kalibro vėjas. Pradeda lynoti. Gerai, kad tas stiprus vėjas pučia į nugarą. Minti pedalų beveik nereikia, dviratis lekia pats. Esu apsirengęs termoapatinius, šiltą megztinį, pūkinę ir šturminę striukes. Tiek prisirengus ir minant pedalus, nepasakyčiau, kad yra ypatingai šilta.

Vakaras šaltas – 22 valandą palapinėje termometras rodo tik +9 laipsnius.

***

↑480 m     ↓306 m     ~2264 m     34,48 km     03:03

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 2

Naktis lėktuve. Rytas lėktuve. Beveik be miego. Lėktuvas pilnas rusų, mano krėslas beveik paskutinėje eilėje šalia praėjimo. Prisižiūrėjau užpakalių, tiek vyriškų, tiek moteriškų (tik porą dailių) užtektinai.

Novosibirsko oro uosto pasų kontrolę ir muitinę pavyksta praeiti pakankamai greitai. Daiktai ir dviračiai atkeliavo ir, atrodo, kad niekas nesulaužyta. Šiek tiek patiriame streso, kai vairuotojas, turintis mus nuvežti iki Mongolijos sienos, nesiteikia kelti ragelio. Bet po kelių minučių beprasmio lakstymo šalia oro uosto terminalo pamatau jį atvažiuojant. Daiktus ir dėžėse esančius dviračius sudedame į priekabą, patys sušokame į automobilį ir išvažiuojame link Rusijos-Mongolijos sienos. Laukia beveik 1 000 km per Sibirą ir Altajaus kalnus.

Vaizdai už lango identiški lietuviškiems; iš nuovargio akys pačios merkiasi. Taip pusiau sąmoningos, pusiau būdravimo būsenos nuvažiuoju 500 km. Jaučiuosi kaip mėsos gabalas – be jausmų ir velniškai pavargęs.

Važiavimas automobiliu trunka 17 valandų. Sėdėjimas beveik nieko neveikiant, tik bukai spoksant pro langą labai vargina. Be abejo, jėgų neprideda ir nemiegota naktis lėktuve.

Prie Rusijos-Mongolijos sienos pervažiavimo punkto atvažiuojame apie antrą nakties. Lauke šalta. Greitai ir bet kaip statau palapinę, lendu į miegmaišį; galvoje tik viena mintis „miegot, miegot“. Užmiegu bedėdamas galvą ant pagalvės.

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 1

Pirmas žingsnis. Pirmas žingsnis visada sunkiausias. Bet, kitaip nei praėjusiais kartais, šį sykį prieškelioninė depresija yra ženkliai stipresnė. Senstu? Ar kelionė kol kas neteikia džiaugsmo? Pagyvensim, pamatysim.

Stambulas pasitinka vėju ir lietuviška temperatūra. Iki skrydžio į Novosibirską – šešios valandos laukimo. Laukimas, kai nesėdi bare prie bokalo alaus, yra itin keistas žvėris: pradžioje pūkuotas ir meilus (atrodo, kas čia tos kelios valandos), vėliau pavirsta urzgiančiu ir besikandžiojančiu demonu (minutės ištįsta į valandas, ir atrodo, kad tam laukimui niekad neateis pabaiga).

kelionės, Mongolija

Mongolija. Prieš pradedant

Ryt, su dar penkiais kolegomis keliautojais, išvažiuoju į šiokį tokį nuotykį – kelionę po Mongoliją dviračiais. Daiktai supakuoti jau vakar, dviratis dėžėje jau nuo pirmadienio, liko darbe praleisti šią dieną ir jau ryt pajudėsim kalnų link. Tačiau, pradžioje, kaip ir kiekvienais metais, reikia susidoroti su prieškelioniniais demonais.

Tiems kam įdomu, mūsų nuotykis bus dokumentuojamas šiame puslapyje – http://keliones.spikis.lt/Kelione/Mongolija_2016. Skaitykite, o svarbiausia – komentuokite. Atrodo, kas tas komentaras, keli žodžiai ir tiek. Tačiau, atėjus vakarui, kai esi nusikalęs nuo dviračio stūmimo į nežmoniško statumo kalną ar praleidęs visą dieną lietuje, tie keli žodžiai labai daug reiškia.

Update: ryt, šeštadienį, rugpjūčio 13d, 12:30 per TV6 rodys praėjusių metų mūsų kelionės dokumentinį filmą “Dviračiais per Kirgiziją”. Tame filme galima pamatyti ir mane 🙂