vis dar bandau prisiminti kas įvyko tą naktį. deja, deja.

puikiai prisimenu, kaip važiavau upės gatve iki žvėryno. kaip nukirtinėjau kampą iš upės gatvės link sėlių gatvės, nes tame mažame parkelyje sutikau dieduką, kuris paklausė ar neturiu ugnies. tada praleidau saltoniškių gatve važiuojantį automobilį, nes jam pagrindinis ir įvažiavau į sėlių gatvę. ir nuo šis vietos absoliuti tuštuma. kad ir ką mėginu daryti, kad ir kokias pastangas dedu, kad prisiminčiau kas įvyko tuose keliuose šimtuose metruose – nieko.

tuo keliu esu važiavęs ne vieną kartą – dieną ir naktį. žinau, kad žvėryno šaligatviai siauri ir su daug kliūčių. žinau, kad lakstant mano greičiais, jais (šaligatviais) važiuot yra savižudybė. todėl mane kankina klausimas – tai ką aš veikiau tą naktį ant šaligatvio? kas turėjo atsitikt, kad užšokau ant jo? ypač kai puikiai menu, kad pradžioje važiavau gatve.

deja, deja, tų paskutinių priešsmūginių akimirkų atmintis liko stulpe. kaip ir uoslė. galima galvot apie sąmokslo teorijas, ateivių pasirodymus, sąmonės aptemimus, bet, deja, nuo to ne lengviau – atmintis vis tiek negrįš. jaučiu reik baigt su šiais bandymais prisimint, vis tiek niekas nebepasikeis.

tokios sąvokos, kaip amnezija ir atminties duobės, dabar man puikiai žinomos.

dar savo kailiu patyriau, tą būsena, apie kurią žmonės pasakoja – kad labai smarkiai sužeidus, kurį laiką nieko neskauda.

smūgio metu skaudėjo taip, kad… neturiu žodžių apsakyt, kaip. prisimenu, šviesos pliūpsnį smegeninėje ir garsą. taip garsą. lyg virš manęs būtų kas trinktelėjęs į milžinišką kamertoną – vibruojantis aukštas ir besitęsiantis garsas.

tada jau voliojomasis iš skausmo ant to paties žvėryno šaligatvio, kraujai, tinstanti dešinė galvos pusė.

praėjus kelioms akimirkoms (beje, dabar, tai atrodo akimirkos, kiek truko visa tai ištiesų? deja objektyviai vertint negaliu) skausmas nurimo. nurimo tiek, kad sugebėjau pasikoliot su greitąją pagalba, kad neatvažiuoja greit. su statybas saugančiu sargu susitart ir pas jį priparkuot dviratį. su juo pabendraut apie nesaugų važinėjimą dviračiu vilniaus gatvėmis.

o štai važiuojant greitąją, ir pasibaigus šokui ir adrenalinui kraujyje – atėjo Skausmas. Tas skausmas, kad nelieka jokių pašaliniu minčių, kai nebegali apie nieką galvot – tik apie tai kaip skauda. kai skausmas tampa tavo kertiniu egzistavimo akmeniu. kai nesidrovėdamas cypi, o greitosios pagalbos seselė sako, tuoj tuoj bus ligoninė, truputį pakentėk. kai skausmas sutraukia mėšlungiu ir purto šaltis. brrr, net silpna darosi tai prisiminus.

ir kokia palaima nulūžt lovoje, nors ir ligoninės, prifarširuotam nuskausminamųjų, jaučiant kaip slopsta tas žvėris kūne.