Ir vėl ir vėl važiuoju per paveikslą, kalnai, siauri keliai, automobilių nedaug, gražu, tačiau reikia puškuoti į kalną, kaip sakoma nemokamų pietų nebūna, tai dviratininkams, kad pamatyti pasaulio grožybes dažniausiai reikia padirbėti kylant aukštyn.

Labiausiai įsiminė dienos pabaiga, daug kilometrų žemyn, stačia nuokalnė, ženklas rodo stabdyk, neatsipalauduok, 12% reikalai, kelias siauras, serpantininis, dviratis lekia kaip pašėlęs vos tik atleidi stabdžius. Važiuoti dviračiu kažkiek moku, bet šis nusileidimas buvo arti mano technikos ir galimybių ribos, diskus laisčiau vandeniu gal tris kartus, lėkdamas į eilinį posūkį pagalvojau, kad jei nesuvaldysiu šito sunkaus tanko ar kas atsitiktų važiuoklei pzdc reikalai geruoju nesibaigtų.

Dar maždaug penkios dienos panašaus važiavimo, 60 su uodegėle kilometrų ir daugiau nei 1 kilometrų aukštyn.