Persiverčiau per kalnų grandinę, vertikalių metrų skaičius dienos pabaigoje baugina mane patį, raumenys rytais dar nesibara, važiuoju per kažkokį rojų (nebesugalvoju kaip šitą grožį vadinti), puškuoju kalno ketera kairėje slėnis dešinėje slėnis priekyje slėnis nusileidimas atimtis žadą, nuo pietų vejasi audra su žaibais juodu dangumi, važiuoju prieš stiprų vėją, vyrukas kempinge pasiūlo palapinę statyti po tentu, kūnas nesusikalba su daiktais nunešioti batai nutrina mažąjį pirštą vairas kairės rankos nykštį, dienos bėga nesuvokiamu greičiu, kaip rašė R.Bredbery “Pienių vynas” o aš esu viduryje viso šito.