Pirmas kempingas kuris nedirba. Tingu važiuoti toliau, tingu ieškoti vietos nakvynei, įsimečiau šalia kempingo ant uolų. Nėra tai pati nuošaliausia vieta, bet pabūsiu šiandien naglu. Prisimenu, kaip važiuodamas į darbą, šalia teritoriją juosiančios tvoros mačiau palapinę. Vienoj pusėj lazeriai surinkinejami, kitoj pusėj turistai miega. Ir nieko, visiems vietos užteko.

Prisimenu šios kelionės planavimo etapą ir kaip svarbu nebandyti visko aprėpti vienu metu. Nuo informacijos mąsto plyšo galva, nuo darbų kuriuos reikia ar reiks padaryti gausos nusvyro rankos, taip ir noras keliauti buvo beveik beveik dingęs. O tada pasakiau sau, ramiai, šiandien padarysiu tą, apie tai spręsiu kai būsiu ten ir t.t. Ir štai kelionei krypstant link pabaigos viskas vyksta kaip planuota, ramiai ir užtikrintai. Maži žingsneliai ir nežiūrėjimas toli į ateitį (vis tiek ji už nugaros, neką pamatysi) padaro dalykus suvaldomus.