Didžiąją dienos dalį purškia lietus, įkyriai, monotoniškai, sustiprėja, susilpnėja. Tokiomis dienomis motyvacijos keliauti toliau jau reikia paieškoti giliau. Oras tesušilęs iki 8 ir ne tas vėjas reikalų negerina.

Važiuojant kairėje pusėje mėlynuoja dangaus properša, dešinėje pro miglas šviečia saulė, o ant galvos krenta lietus. Ir taip mažiausiai porą valandų. Būčiau susireikšminusi atomų krūva, sakyčiau, dievai šaiposi. Tik kad dievų nėra, o aš tesu atomų fliuktuacija laike ir erdvėje. Nereikšminga ir nesvarbi.

Stebiu kaip vakarinė saulė leidžiasi kažkur už miesto medžių, vėjas nurimo, normali rudeninė diena. Žiūriu kaip pašėlusiai čia laksto debesys. Kas kelios minutės dangus kardinaliai pasikeičia.