Vakar vakare lyjant smarkiam lietui sėdėjau po palapinės tentu, gaminau vakarienę ir sakiau, bliamba vistiek džiugina tai ką dabar darau. Po kurio laiko lietus baigėsi, pasistačiau kėdutę ant didelio akmens riogsančio ežero pakrantėje ir stebėjau kaip į mišką leidžiasi saulė. Sėdėjau tyloje, vienumoje, ramybėje.
Važiuojant vis labiau į šiaurę nutinka nervinančių dalykų, šalti rytai ir vakarai, nuolat šlapia palapinė, daugiau lietaus, žvarbus vėjas. Galvodamas apie šiuos smulkius nepatogumus prisiminiau citatą – bet kas gali nulaikyti laivo šturvalą kol jūra rami.
Eglė
2022-09-17Gerulė ta citata.
Keliauti – tai gyventi.
Palankaus Tau vėjo