Keliaujant ant dviračio, paradoksas toks, kad beveik neturiu laisvo laiko. Minu, miegu, gaminu valgyti, (iš)pakuoju daiktus, paskaitau knygą. Viskas. Kitai veiklai beveik nebelieka laiko.

Vakar vakare atradau Leatherman įrankio nedokumentuotą funkciją: su replėmis išsitraukiau erkę.

#37 ir #38 dienos kai lūžau psichologiškai, fiziškai, pasąmoningai, nesąmoningai, belen kaip. Bet to reikėjo. Buvau per daug įsilėkęs, per daug rūpėjo kilometrai. Jei mokėčiau burti #37 vakare būčiau atidaręs teleportacijos portalą ir grįžęs namo.

Tas lūžis padojanovojo 75km taisyklę, kuri, šiuo metu, man yra tobulai tinkanti. Sugrįžus ramybei, pergalvojau ir perskaičiavau maršrutą. Tęsiu toliau keliavimą per Švediją, Suomiją, Estiją, Latviją. Iki Klaipėdos.

Keliauti yra gerai. Noriu kuo ilgiau patirti ši beprecedentinį nuotykį.