Kelionių patirtis duoda grąžą. Vakar pamačiau kad šiandien teks minti prieš stiprų vėją. Greitai perplanavau maršrutą, iš važiavimo pakrante, į važiavimą toliau nuo kranto, per miestelius. Tai ir vėjas ne toks stiprus, ir važiavimas įvairesnis. Rašau vis apie vėją, nes nelyja, nėra apie ką daugiau pezėti.

Jau kelintas keliautojas klausia ar darau laisvadienius. Ne. Labai nustemba. Kodėl? Norėjau visiems pasakyti, tai todėl, bet kad mano anglų kalbos žinios per seklios.

Pusiau rimtai, esu terminatorius, robotas, mašina. Kuri niekada nepavargsta ir nesulūžta. Damos užmerkit akis, o subinė, nežinau iš ko ji pas mane padaryta, bet tikrai ne iš mėsos.

Jei rimtai, tai nematau prasmės laisvadieniams. Viena diena nieko nekeičia, reikia kelių dienų, kad normaliai pailsėti. Man vieną dieną būti kažkur nieko neveikiant yra baisiau nei baisu. Važiavimas dviračiu yra, nežinau kaip išversti iš anglų, my happy place. Ryte užlipęs jaučiuosi gerai, vakare nulipęs jaučiuosi dar geriau. Gal kai kurie raumenis ir jaučiasi, bet tai 90km patys nenusimina.

Galų gale poilsis ateis po to kai sužaisiu paskutinį savo gyvenimo žaidimą: dėžę ir liepsnas. Vat tada šitas atomų konglomeratas tikrai pailsės.

Ir pabaigai. Keliauti vienam yra tobula. Noriu minu nesustodamas 50km. Noriu stoju kas kelis metrus. Prie nieko nesiderinu, niekam nereikia taikytis prie manęs. Apie maršruto pasirinkimus net ir kalbėti nėra prasmės. Laisvė.