Paryčiais negaliu užmigti, vartausi nuo šono ant šono, mintys sukasi apie tą patį – važiuoti per Col Agnel perėją ar nevažiuoti. Galų gale pasakiau sau: turi maisto penkioms dienoms, gali išgyventi iki -15°C, jei bus perėjoje kažkiek sniego, tikrai prasimuši. Prisimink kitus keliautojus apie kuriuos esi skaitęs arba pats sutikęs. Nuspręsk dabar, arba kaip sako anglai: fuck it or leave it. Velniop, pasakiau sau, važiuosiu!

Ir išvažiavau.

Col Agnel yra viena sunkiausiai mano įveiktų perėjų, neatsimenu, kad būčiau taip sunkiai minęs pedalus. Sunkus dviratis neprideda lengvumo, kiek suprantu. Kol dar įkalnės laikėsi ties 5% – 7% buvo visai smagu, pačios žemiausios pavaros, mini, dainas dainuoji, mintis galvoji. Bet kai įkalnės  šoktelėdavo iki 10% ar 12% jau dainos neberūpėjo. Sukandi dantis ir spaudi pedalus. Vėliau jau nebekreipiau dėmesio į dviženklį statumo skaičių. Juolab, kad link pabaigos tik tokie ir buvo. Nebežiūrėjau kiek km liko, tik dirbau, karts nuo karto pasigrožėdamas kalnais. Bei stodamas atgauti kvapą, šį sykį labai aštriai pajaučiau, kad esu daugiau nei 2km virš jūros lygio. Vienok, buvo žiauriai sunku.

Ir nei sniegą sutikau, nei kelias buvo uždarytas.